|
2008-06-17 Knygos "Eroto glėbyje" pristatymas UkmergėjePakankamai intymiomis temomis kalbėta mažame jaukiame rate Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje, kur atsakymų į šiuos klausimus bandyta ieškoti kartu su šurmulį Lietuvoje sukėlusios knygos “Eroto glėbyje” autoriumi, erotikos ekspertu Arkadijumi Vinokuru ir jo bendradarbe bei bičiule, Vilniaus apskrities kultūros centro direktore Birute Kurgoniene. |
Geismui reikia drąsos
Aistringai mylėti moterį ar vyrą reikia laisvės, o laisvei - drąsos. Drąsos reikia abiems. Nes tik tuomet atsivers TAI, kas duota gamtos ir Dievo. Tačiau apie TAI - erotiką viešai ir atvirai prabilti mūsų visuomenėje dar drovu. Tiesą sakant, TAI mums iki šiol yra tabu. Ir nieko čia keisto, nes maždaug penkiasdešimt metų buvome užkonservuoti Sovietų Sąjungoje. Tad kaip dabar išsilaisvinti, kad meilės dievo Eroto glėbyje patirtume aukščiausią dvasingumą - meilę? Kaip mylėti, kad pavyktų išlaikyti gražius ilgalaikius vyro ir žmonos intymius santykius? Ir apskritai, „o kas per velnias ta meilė ir erotika yra?..“
Pakankamai intymiomis temomis kalbėta mažame jaukiame rate Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje, kur atsakymų į šiuos klausimus bandyta ieškoti kartu su šurmulį Lietuvoje sukėlusios knygos “Eroto glėbyje” autoriumi, erotikos ekspertu Arkadijumi Vinokuru ir jo bendradarbe bei bičiule, Vilniaus apskrities kultūros centro direktore Birute Kurgoniene.
Kitokia knyga
Šis susitikimo su ukmergiškiais vedėjos, bibliotekos direktorės Rasos Griškevičienės žodžiais tariant, tarpusavyje gražiai “susistygavęs” duetas keliauja po Lietuvos miestus ir miestelius, kur tiesiai šviesiai, be užuolankų kalbama apie itin intymius, atrodo, tik dviejų žmonių santykius, kurių lyg ir nederėtų viešinti. Ukmergė - šeštoji dueto stotelė. Čia taip pat netrūko atvirumo, kuris kartais buvo net labai netikėtas, švelniai tariant, stebinantis...
A. Vinokuras žinomas kaip aktorius, vaidinantis vaikams, kaip žurnalistas, kurio nuogu atvirumu šokiruojantys straipsniai nepalieka abejingų, kaip dėstytojas, atskleidžiantis studentams neverbalinio bendravimo subtilybes, kaip rašytojas, rašantis pasakų knygeles mažiesiems. Tačiau knyga “Eroto glėbyje” - skirta toli gražu ne jiems. Tai pirmoji A. Vinokuro knyga, sukurta suaugusiems, kuri kaip mat buvo išgraibstyta iš knygynų, bibliotekose keliavo iš rankų į rankas. Ką tik “iškeptas” leidinys traukė it magnetas. Skaitytojus pritrenkė autoriaus gebėjimas drąsiai ir laisvai kalbėti apie geismą dviejų žmonių intymumo akimirką. Kiekvienas knygoje gvildenamas įvykis atspindi statistinio Lietuvos vyro ir moters santykių tikrovę per erotikos prizmę. Matyt, būtent šis išskirtinumas šį literatūrinių miniatiūrų rinkinį iškart iškėlė į perkamiausių knygų dešimtuką.
Meilėje - lyg akrobatikoje
Mylintys žmonės panašūs į akrobatus, kurie tik vėliau išmoksta pusiausvyros. Tai reikalauja daugybės bandymų, nepaliaujamų pastangų. Apskritai vyro ir žmonos santykiai - tai darbas, per parą trunkantis 24 valandas. Priešingu atveju kiekvieną dieną būnant taip arti gresia pamiršti matyti vienas kitą. Apskritai, A. Vinokuro teigimu, Lietuvoje sutuoktiniai tarpusavyje mažai kalba, suklydę vienas kito retai atsiprašo. Ir tuomet atsiranda milijonai priežasčių nuklysti kairėn ar dešinėn...
Gyventi dviese nėra lengva. Meilei ir erotikai reikia iššūkių, reikia drąsos žaisti žaidimus. “Erotika nepakenčia monotonijos, jai svetimi įpročiai, ji nepripažįsta cenzūros, nepakelia laisvės baimės, netoleruoja egoizmo, nevertina vakarojimo žvakių prieblandoje kaip standarto. Ten, kur galioja standartai, erotika miršta lėta mirtimi, kaip ir ten, kur nėra abipusės meilės ir drąsos...” - rašoma A. Vinokuro knygoje. Taip pat autorius pastebėjo, kad intymiame gyvenime viskas turi rutuliotis natūraliai, savaime. “Reikia duoti tiek, kiek gali, tiek, kiek tikra. Nereikia vaidinti laimingos santuokos, jei taip nėra. Nereikia dėl meilės aukotis, nes aukų niekas ilgai nemyli. Tai greit nusibosta ir pradedama ieškoti naujų horizontų…” - savo požiūrį į meilę dėstė rašytojas. Jo nuomone, gyvenimas nevertas aukų, nes kitaip žmogus gyventų ne savo, o kito gyvenimą. Norint patirti tikrą ir nesumeluotą gyvenimo pilnatvę, reikia gyventi kiekvieną dieną.
Be to, dažnai girdima frazė “mano vyras ar žmona”, A. Vinokuro įsitikinimu, yra neteisinga antrosios pusės atžvilgiu. Anot jo, nors sutuoktiniai iki mirties yra susaistyti santuokos saitais, jie negali būti savo antrųjų pusių nuosavybės, nes jie yra laisvos, niekam nieko neskolingos asmenybės.
Mokėsi iš savo patirties
A. Vinokuras - daugybę talentų įvaldžiusi daugiabriaunė asmenybė. Jis keitėsi ir tobulėjo iš savo gyvenimiškos patirties sankaupų. Gimęs Kaune, po keliolikos metų A. Vinokuras persikėlė gyventi į modernią ir pažangią šalį - Švediją. Joje jis praleido trisdešimt metų. Per šį laikotarpį jis pamatė daug pasaulio - pabuvo 39 šalyse, daugelyje “spėjo” ir pagyventi. Svetur A. Vinokurui reikalai klostėsi itin gerai. Vyras ir toliau būtų sėkmingai kopęs karjeros laiptais svečioje šalyje, jei ne stipri meilė, vėliau peraugusi į ypač laimingą antrąją jo santuoką. Pasak rašytojo, karjera, darbas ar visuomeninis gyvenimas žmogui niekuomet negali atstoti širdies draugo. Prieš šešerius metus įsižiebusi meilė Aušrai, antrajai jo žmonai, sugrąžino jį namo į Lietuvą.
Susitikimo metu autorius prisipažino, kad prieš 20 metų jis buvo visiškai kitoks, jaunas, kvailas ir nepatyręs, nors apie save tuomet jis manė kitaip. Anot A. Vinokuro, jei prieš kelis dešimtmečius būtų turėjęs tiek proto ir išminties kaip dabar, galbūt jo pirmoji santuoka būtų išlikusi iki šių dienų. Tačiau rašytojas nesigaili, kad prireikė ilgo kelio suprasti, ką jis darė ne taip.
Beje, kaip pastebėjo pats knygos autorius, jis nemoko, kaip reikia gyventi. Jis - ne mokytojas, žarstantis patarimus, kurių turime nuosekliai laikytis. Nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems. Kiekvienas turi rasti savo meilės kelią į Eroto glėbį...
Aistringai mylėti moterį ar vyrą reikia laisvės, o laisvei - drąsos. Drąsos reikia abiems. Nes tik tuomet atsivers TAI, kas duota gamtos ir Dievo. Tačiau apie TAI - erotiką viešai ir atvirai prabilti mūsų visuomenėje dar drovu. Tiesą sakant, TAI mums iki šiol yra tabu. Ir nieko čia keisto, nes maždaug penkiasdešimt metų buvome užkonservuoti Sovietų Sąjungoje. Tad kaip dabar išsilaisvinti, kad meilės dievo Eroto glėbyje patirtume aukščiausią dvasingumą - meilę? Kaip mylėti, kad pavyktų išlaikyti gražius ilgalaikius vyro ir žmonos intymius santykius? Ir apskritai, „o kas per velnias ta meilė ir erotika yra?..“
Pakankamai intymiomis temomis kalbėta mažame jaukiame rate Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje, kur atsakymų į šiuos klausimus bandyta ieškoti kartu su šurmulį Lietuvoje sukėlusios knygos “Eroto glėbyje” autoriumi, erotikos ekspertu Arkadijumi Vinokuru ir jo bendradarbe bei bičiule, Vilniaus apskrities kultūros centro direktore Birute Kurgoniene.
Kitokia knyga
Šis susitikimo su ukmergiškiais vedėjos, bibliotekos direktorės Rasos Griškevičienės žodžiais tariant, tarpusavyje gražiai “susistygavęs” duetas keliauja po Lietuvos miestus ir miestelius, kur tiesiai šviesiai, be užuolankų kalbama apie itin intymius, atrodo, tik dviejų žmonių santykius, kurių lyg ir nederėtų viešinti. Ukmergė - šeštoji dueto stotelė. Čia taip pat netrūko atvirumo, kuris kartais buvo net labai netikėtas, švelniai tariant, stebinantis...
A. Vinokuras žinomas kaip aktorius, vaidinantis vaikams, kaip žurnalistas, kurio nuogu atvirumu šokiruojantys straipsniai nepalieka abejingų, kaip dėstytojas, atskleidžiantis studentams neverbalinio bendravimo subtilybes, kaip rašytojas, rašantis pasakų knygeles mažiesiems. Tačiau knyga “Eroto glėbyje” - skirta toli gražu ne jiems. Tai pirmoji A. Vinokuro knyga, sukurta suaugusiems, kuri kaip mat buvo išgraibstyta iš knygynų, bibliotekose keliavo iš rankų į rankas. Ką tik “iškeptas” leidinys traukė it magnetas. Skaitytojus pritrenkė autoriaus gebėjimas drąsiai ir laisvai kalbėti apie geismą dviejų žmonių intymumo akimirką. Kiekvienas knygoje gvildenamas įvykis atspindi statistinio Lietuvos vyro ir moters santykių tikrovę per erotikos prizmę. Matyt, būtent šis išskirtinumas šį literatūrinių miniatiūrų rinkinį iškart iškėlė į perkamiausių knygų dešimtuką.
Meilėje - lyg akrobatikoje
Mylintys žmonės panašūs į akrobatus, kurie tik vėliau išmoksta pusiausvyros. Tai reikalauja daugybės bandymų, nepaliaujamų pastangų. Apskritai vyro ir žmonos santykiai - tai darbas, per parą trunkantis 24 valandas. Priešingu atveju kiekvieną dieną būnant taip arti gresia pamiršti matyti vienas kitą. Apskritai, A. Vinokuro teigimu, Lietuvoje sutuoktiniai tarpusavyje mažai kalba, suklydę vienas kito retai atsiprašo. Ir tuomet atsiranda milijonai priežasčių nuklysti kairėn ar dešinėn...
Gyventi dviese nėra lengva. Meilei ir erotikai reikia iššūkių, reikia drąsos žaisti žaidimus. “Erotika nepakenčia monotonijos, jai svetimi įpročiai, ji nepripažįsta cenzūros, nepakelia laisvės baimės, netoleruoja egoizmo, nevertina vakarojimo žvakių prieblandoje kaip standarto. Ten, kur galioja standartai, erotika miršta lėta mirtimi, kaip ir ten, kur nėra abipusės meilės ir drąsos...” - rašoma A. Vinokuro knygoje. Taip pat autorius pastebėjo, kad intymiame gyvenime viskas turi rutuliotis natūraliai, savaime. “Reikia duoti tiek, kiek gali, tiek, kiek tikra. Nereikia vaidinti laimingos santuokos, jei taip nėra. Nereikia dėl meilės aukotis, nes aukų niekas ilgai nemyli. Tai greit nusibosta ir pradedama ieškoti naujų horizontų…” - savo požiūrį į meilę dėstė rašytojas. Jo nuomone, gyvenimas nevertas aukų, nes kitaip žmogus gyventų ne savo, o kito gyvenimą. Norint patirti tikrą ir nesumeluotą gyvenimo pilnatvę, reikia gyventi kiekvieną dieną.
Be to, dažnai girdima frazė “mano vyras ar žmona”, A. Vinokuro įsitikinimu, yra neteisinga antrosios pusės atžvilgiu. Anot jo, nors sutuoktiniai iki mirties yra susaistyti santuokos saitais, jie negali būti savo antrųjų pusių nuosavybės, nes jie yra laisvos, niekam nieko neskolingos asmenybės.
Mokėsi iš savo patirties
A. Vinokuras - daugybę talentų įvaldžiusi daugiabriaunė asmenybė. Jis keitėsi ir tobulėjo iš savo gyvenimiškos patirties sankaupų. Gimęs Kaune, po keliolikos metų A. Vinokuras persikėlė gyventi į modernią ir pažangią šalį - Švediją. Joje jis praleido trisdešimt metų. Per šį laikotarpį jis pamatė daug pasaulio - pabuvo 39 šalyse, daugelyje “spėjo” ir pagyventi. Svetur A. Vinokurui reikalai klostėsi itin gerai. Vyras ir toliau būtų sėkmingai kopęs karjeros laiptais svečioje šalyje, jei ne stipri meilė, vėliau peraugusi į ypač laimingą antrąją jo santuoką. Pasak rašytojo, karjera, darbas ar visuomeninis gyvenimas žmogui niekuomet negali atstoti širdies draugo. Prieš šešerius metus įsižiebusi meilė Aušrai, antrajai jo žmonai, sugrąžino jį namo į Lietuvą.
Susitikimo metu autorius prisipažino, kad prieš 20 metų jis buvo visiškai kitoks, jaunas, kvailas ir nepatyręs, nors apie save tuomet jis manė kitaip. Anot A. Vinokuro, jei prieš kelis dešimtmečius būtų turėjęs tiek proto ir išminties kaip dabar, galbūt jo pirmoji santuoka būtų išlikusi iki šių dienų. Tačiau rašytojas nesigaili, kad prireikė ilgo kelio suprasti, ką jis darė ne taip.
Beje, kaip pastebėjo pats knygos autorius, jis nemoko, kaip reikia gyventi. Jis - ne mokytojas, žarstantis patarimus, kurių turime nuosekliai laikytis. Nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems. Kiekvienas turi rasti savo meilės kelią į Eroto glėbį...
Eglė KRIKŠTAPONYTĖ
Melanijos ŠIRVIENĖS nuotraukos.
