|
 |
2009-11-17 Atidaryta sustojusio laiko fotografijų parodaVilniaus Goethe‘s institutas ir Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka lapkričio 11 d. pakvietė anykštėnus į Stefan Koppelkamm fotografijų parodos „Vietos laikas“ pristatymą Anykščių viešosios bibliotekos salėje. Parodos pristatyti atvyko Vilniaus Goethe‘s instituto atstovė, Kalbos skyriaus vedėja Nijolia Buinovskaja su draugu Alexander Wolffling. |
Viešnia neapsiribojo vien tik paroda ir supažindino su Goethe‘s institutais pasaulyje: Vilniaus Goethe‘s institutas yra vienas iš šimto keturiasdešimties, vykdantis tos šalies kultūros sklaidą, rengiantis ir dalyvaujantis įvairiuose projektuose.
Per Lietuvą keliaujanti ir keturiolikoje miestų pabuvojusi Stefan Koppelkamm fotografijų paroda „Vietos laikas“ yra projekto, skirto Berlyno sienos griuvimo 20–osioms metinėms, dalis. Vyko konferencija „Laisvės perspektyva: Europa 1989–ji – 2009–ji. Vilties istorija – iliuzijos pabaiga?“, diskusija ir filmas „20 metų po Berlyno sienos griūties – 20 metų Nepriklausomybės judėjimas Vidurio ir Rytų Europoje“, organizuota knygų paroda „Dvidešimt metų po Berlyno sienos griuvimo“, buvo rodomas dokumentinis filmas „Kutiūras iš agroplėvelės“, vykdoma jaunimo akcija “Graffiti be sienų“, į Vilnių kaip „Laisvės paminklas“ atkeliavo Berlyno sienos fragmentas (eksponuojamas Europos parko prieigose) ir kt.
1961-aisiais metais pastatyta Berlyno siena pavertė Vokietiją kalėjimu. Berlyno siena vadinama Šaltojo karo simboliu, siena, kuri simboliškai dalijo pasaulį į dvi stovyklas – sovietinį ir demokratinį.
Mėginančius pereiti Berlyno sieną jaunieji akcijos “Graffiti be sienų“ dalyviai pavaizdavo kaip angelus, kuriems nupjauna sparnus, o Berlyno sienos griūtis – tai metafora, kaip Baltijos kelias“, - sakė viešnia Nijolia Buinovskaja.
Parodos „Vietos laikas“ autorius Stefan Koppelkamm 1990–aisiais, griuvus Berlyno sienai, tačiau dar neįvykus Vokietijos susivienijimui, keliavo po Rytų Vokietiją ir fotografavo namus, gatves, aikštes. „Tai, ką jis fotografavo, dažnai sudarydavo sustojusio laiko įspūdį, suvokiant, kaip Vokietija turėjo atrodyti prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui“, - sakė viešnia Nijolia Buinovskaja. Praėjus dešimčiui – dvylika metų, fotografas susirado visas aplankytas vietas ir dar kartą nufotografavo jas lygiai tokiu pat rakursu. Taip atsirado nuotraukų poros, dokumentuojančios, jog daugelyje vietų įvyko giliai siekiantys pasikeitimai.
Stefan Koppelkamm studijavo grafiką ir dizainą Kaselio aukštojoje mokykloje. Menininkas gyvena ir dirba Berlyne kaip grafikas, parodų dekoratorius ir fotografas. Nuo 1993 m. jis dėsto vaizdinę komunikaciją vienoje iš Berlyno aukštųjų mokyklų.
Su Nijolia Buinovskaja atvykęs Alexander Wolffling gimė ir užaugo Vokietijos Demokratinėje respublikoje. „Man ši paroda primena vaikystę“, - sakė svečias ir parodė į fotografiją, – „Pro šį pastatą daug kartų praeita“.
Svečias pasakojo sienos istoriją, dalijosi mintimis apie slogius vokiečių išgyvenimus, iškilus Berlyno sienai, nes skirtingose sienos pusėse liko artimi žmonės, apie tautiečių bandymus pereiti sieną ir pasiekti išsvajotus Vakarus, apie tai, kaip žmonės žuvo, mėgindami ją įveikti, apie nuteistus už mėginimą pabėgti. Ir linksmai priminė apie žmogų (tuometinės VDR vyriausybės atstovą spaudai, dabar 80–metį Guenterį Schabowski), „leidusį“ nugriauti Berlyno sieną – tai neatsakingas jo pareiškimas, kad VDR piliečiams, norintiems išvykti iš šalies, vizos bus išduodamos be kliūčių „Kiek žinau... nuo dabar“, - tada pasakė spaudos atstovas. Pasirodę skubūs naujienų pranešimai skelbė, kad „Berlyno siena griuvo“. Ir Rytų Berlyno gyventojų minios išlaužė vieną sienos užtvarą...
Iš politologų, istorikų, žurnalistų išsakytų minčių: „Siena vis dar čia“ (Artūras Rožėnas. 2004), „Berlyno siena tebeskiria ir po 20 metų“ (Česlovas Laurinavičius. 2009), „Berlyno siena liko vokiečių galvose“, „...atsakymo galima ieškoti filosofijoje, psichologijoje ir ekonomikoje.“ („Kauno diena“. 2009).
Paklausėme svečių nuomonės. Alexander Wolffling nuomone, siena žmonėse vis dar egzistuoja dėl socialinės atskirties. „Rytų vokiečiams sunkiau rasti darbą, jų darbas mažiau apmokamas ir pan.“, - sakė svečias. Nijolia Buinovskajos ir Alexander Wolffing nuomonės sutapo – svarbiausia, kad nebūtų „sienos mūsų galvose“, kad ta siena neišdygtų tarp mūsų pačių.
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka dėkoja Vilniaus Goethe‘s institutui ir parodą pristačiusiems svečiams.
Dėkojame ir į parodos atidarymą su gimnazistais atėjusioms Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos istorijos mokytojoms Danutei Petrauskienei ir Rūtai Bakūrienei.
Mokytoja Danutė Petrauskienė pasidalijo mintimis, kokį įspūdį jai paliko aplankyta Rytų Vokietija ir kokius, anot jos, žodžiais nenusakomus jausmus sukėlė Berlyno siena. Kalbėjo ji ir apie mokykloje mokiniams šiam istorijos tarpsniui ir Vokietijai skiriamas valandas. „Labai norisi, kad jauni žmonės apie tai žinotų“, - sakė mokytoja.
Paroda Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos salėje veiks iki lapkričio 29 d.
Maloniai kviečiame!
Parengė:
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
įvaizdžio kūrimo skyriaus vedėja
Aušra Miškinienė
Per Lietuvą keliaujanti ir keturiolikoje miestų pabuvojusi Stefan Koppelkamm fotografijų paroda „Vietos laikas“ yra projekto, skirto Berlyno sienos griuvimo 20–osioms metinėms, dalis. Vyko konferencija „Laisvės perspektyva: Europa 1989–ji – 2009–ji. Vilties istorija – iliuzijos pabaiga?“, diskusija ir filmas „20 metų po Berlyno sienos griūties – 20 metų Nepriklausomybės judėjimas Vidurio ir Rytų Europoje“, organizuota knygų paroda „Dvidešimt metų po Berlyno sienos griuvimo“, buvo rodomas dokumentinis filmas „Kutiūras iš agroplėvelės“, vykdoma jaunimo akcija “Graffiti be sienų“, į Vilnių kaip „Laisvės paminklas“ atkeliavo Berlyno sienos fragmentas (eksponuojamas Europos parko prieigose) ir kt.
1961-aisiais metais pastatyta Berlyno siena pavertė Vokietiją kalėjimu. Berlyno siena vadinama Šaltojo karo simboliu, siena, kuri simboliškai dalijo pasaulį į dvi stovyklas – sovietinį ir demokratinį.
Mėginančius pereiti Berlyno sieną jaunieji akcijos “Graffiti be sienų“ dalyviai pavaizdavo kaip angelus, kuriems nupjauna sparnus, o Berlyno sienos griūtis – tai metafora, kaip Baltijos kelias“, - sakė viešnia Nijolia Buinovskaja.
Parodos „Vietos laikas“ autorius Stefan Koppelkamm 1990–aisiais, griuvus Berlyno sienai, tačiau dar neįvykus Vokietijos susivienijimui, keliavo po Rytų Vokietiją ir fotografavo namus, gatves, aikštes. „Tai, ką jis fotografavo, dažnai sudarydavo sustojusio laiko įspūdį, suvokiant, kaip Vokietija turėjo atrodyti prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui“, - sakė viešnia Nijolia Buinovskaja. Praėjus dešimčiui – dvylika metų, fotografas susirado visas aplankytas vietas ir dar kartą nufotografavo jas lygiai tokiu pat rakursu. Taip atsirado nuotraukų poros, dokumentuojančios, jog daugelyje vietų įvyko giliai siekiantys pasikeitimai.
Stefan Koppelkamm studijavo grafiką ir dizainą Kaselio aukštojoje mokykloje. Menininkas gyvena ir dirba Berlyne kaip grafikas, parodų dekoratorius ir fotografas. Nuo 1993 m. jis dėsto vaizdinę komunikaciją vienoje iš Berlyno aukštųjų mokyklų.
Su Nijolia Buinovskaja atvykęs Alexander Wolffling gimė ir užaugo Vokietijos Demokratinėje respublikoje. „Man ši paroda primena vaikystę“, - sakė svečias ir parodė į fotografiją, – „Pro šį pastatą daug kartų praeita“.
Svečias pasakojo sienos istoriją, dalijosi mintimis apie slogius vokiečių išgyvenimus, iškilus Berlyno sienai, nes skirtingose sienos pusėse liko artimi žmonės, apie tautiečių bandymus pereiti sieną ir pasiekti išsvajotus Vakarus, apie tai, kaip žmonės žuvo, mėgindami ją įveikti, apie nuteistus už mėginimą pabėgti. Ir linksmai priminė apie žmogų (tuometinės VDR vyriausybės atstovą spaudai, dabar 80–metį Guenterį Schabowski), „leidusį“ nugriauti Berlyno sieną – tai neatsakingas jo pareiškimas, kad VDR piliečiams, norintiems išvykti iš šalies, vizos bus išduodamos be kliūčių „Kiek žinau... nuo dabar“, - tada pasakė spaudos atstovas. Pasirodę skubūs naujienų pranešimai skelbė, kad „Berlyno siena griuvo“. Ir Rytų Berlyno gyventojų minios išlaužė vieną sienos užtvarą...
Iš politologų, istorikų, žurnalistų išsakytų minčių: „Siena vis dar čia“ (Artūras Rožėnas. 2004), „Berlyno siena tebeskiria ir po 20 metų“ (Česlovas Laurinavičius. 2009), „Berlyno siena liko vokiečių galvose“, „...atsakymo galima ieškoti filosofijoje, psichologijoje ir ekonomikoje.“ („Kauno diena“. 2009).
Paklausėme svečių nuomonės. Alexander Wolffling nuomone, siena žmonėse vis dar egzistuoja dėl socialinės atskirties. „Rytų vokiečiams sunkiau rasti darbą, jų darbas mažiau apmokamas ir pan.“, - sakė svečias. Nijolia Buinovskajos ir Alexander Wolffing nuomonės sutapo – svarbiausia, kad nebūtų „sienos mūsų galvose“, kad ta siena neišdygtų tarp mūsų pačių.
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka dėkoja Vilniaus Goethe‘s institutui ir parodą pristačiusiems svečiams.
Dėkojame ir į parodos atidarymą su gimnazistais atėjusioms Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos istorijos mokytojoms Danutei Petrauskienei ir Rūtai Bakūrienei.
Mokytoja Danutė Petrauskienė pasidalijo mintimis, kokį įspūdį jai paliko aplankyta Rytų Vokietija ir kokius, anot jos, žodžiais nenusakomus jausmus sukėlė Berlyno siena. Kalbėjo ji ir apie mokykloje mokiniams šiam istorijos tarpsniui ir Vokietijai skiriamas valandas. „Labai norisi, kad jauni žmonės apie tai žinotų“, - sakė mokytoja.
Paroda Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos salėje veiks iki lapkričio 29 d.
Maloniai kviečiame!
Parengė:
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
įvaizdžio kūrimo skyriaus vedėja
Aušra Miškinienė
|
|
|
