Lietuvos viešosios biliotekos

Ar dažnai atsiverčiame fotografijų albumus? Ar prisiminimai vis dar jaudina ir priverčia bent trumpam susimąstyti? Turbūt daugelis atsakytų, jog, deja, tokiems dalykams laiko atsiranda vis rečiau. Ir iš tikrųjų, ką ir kodėl mums kalba fotografijos?

Į šį klausimą stengėmės atsakyti žvarboką lapkričio 22 dienos vakarą, Utenos kino teatro salėje „Taurapilis“ vykusiame Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos organizuotame seminare apie fotografijos terapijos metodų taikymą socialiniame darbe ir gyvenime. Seminarą vedė VšĮ Pal.J. Matulaičio socialinė darbuotoja, Vaikų ir jaunimo padalinio vadovė Elena Laurinėnaitė ir VO „Socialinės tarnystės savanoriai“ socialinė darbuotoja, projektų koordinatorė Saima Kazlaitė. Seminaro tikslas buvo supažindinti atėjusius su fototerapijos metodais ir kaip juos galima taikyti socialiniame darbe ar asmeniniame gyvenime.

Žinome, jog fotografija kaip meno forma egzistuoja jau seniai, tačiau jos naudojimas terapiniais tikslais yra dar gana naujas ir retas dalykas. Tai, kas fotografui pabaiga – padaryta nuotrauka – fototerapijai tik pradžia. Ši priemonė skatina bendravimą su aplinkiniais ir turtina mūsų santykius. Čia nuotraukos naudojamos kaip bendravimo, o ne kaip meno forma. Fotografijos terapija susijusi su nuotraukų pasitelkimu sprendžiant įvairias psichologines problemas. Tačiau šiame seminare buvo akcentuojama ne pati fototerapija kaip psichoterapijos technika, bet jos metodai ir jų taikymas.

Seminaras prasidėjo susipažinimo pratimais, kurių metu dalyviai susiskirstė į darbo grupeles. Jiems iš anksto buvo pranešta, jog atsineštų po keletą nuotraukų iš asmeninių albumų. Šias nuotraukas kiekvienas seminaro dalyvis rodė ir pristatinėjo grupelėse, atsakydami į klausimus: kada nuotraukos buvo darytos, kas jas darė, kokia proga, kaip žmogus jautėsi tuo momentu, ką prisimena iš to laikotarpio. Vėliau seminaro dalyviams, kurie per nuotraukų pristatymą grupelėse atsipalaidavo, susibendravo buvo pateikta teorinė medžiaga apie fotografijos terapijos metodus. Seminarą vedusios merginos pasakojo, jog fototerapijos pagrindą sudaro nuotraukų kūrimas, jau sukurtų nuotraukų panaudojimas, aptarimas, papildymas įvairiomis kūrybos rūšimis: daile, literatūrine kūryba ir pan. Fotografija yra susijusi su tarpasmeniniais ryšiais ir jausmų perteikimu. Išklausius teorinę seminaro dalį, dalyviai darė koliažus naudodami savo atsineštas nuotraukas tema „Aš – tarp žmonių“. Buvo galima rinktis, daryti bendrą grupės koliažą ar dirbti individualiai. Žmonės noriai įsitraukė į gana neįprastą veiklą, darydami kalbėjosi, dalinosi mintimis, įspūdžiais. Stebint iš šalies, jų veikla buvo panaši į procesą, kurio metu dingsta visi rūpesčiai, negalvojama apie slegiančias problemas. Baigus daryti koliažus, dalyvių buvo prašoma savo darbus pristatyti ir pakomentuoti. Pasak vienos iš seminaro vedėjų, pasakodami ne tik perteikiame savo santykį su tuo, kas pavaizduota, bet ir savo jausmus, išgyvenimus, mintis. Todėl pasakojimo, aptarimo elementas čia labai svarbus.

Pabaigoje buvo aptartas visas seminaras. Taip pat lektorės paprašė parašyti savo atsiliepimus apie vykusį užsiėmimą (kas jiems patiko, kas buvo ne taip ir pan.). Viena moteris rašė: „Pirmiausia – čia įgijau naujų žinių apie tai, kaip per nuotraukas lengviau bendrauti su žmogumi, apie tai anksčiau niekad nesusimąsčiau. Antra – kažkiek davė dvasinės naudos, kad ir apie kitus pagalvotume, nes po darbo užsidarome namuose ir nieko daugiau nebematome. Trečia – tai buvo puiki proga atsipalaiduoti. Ačiū lektorėms, ačiū organizatoriams už šį susitikimą.“

Taigi, raginu ir Jus, nepabijokite šįvakar (o vėliau – ir bent kartą per savaitę) atsiversti fotoalbumą ir pasivaikščioti po prisiminimus, sustoti prie pamirštų praeities įvykių, pasidalinti atradimais su artimu žmogumi, nes nėra savaime gydančių žodžių vaizdų ar garsų, bet tai kas ištiesų padeda - gydantis santykis, kuris mus pasiekia per vaizdus, žodžius, garsus.