Lietuvos viešosios biliotekos

Tykią spalio pabaigos pavakarę Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos salėje-svetainėje jaukiai įsitaisė būrelis rašytojo Herkaus Kunčiaus kūrybos gerbėjų. Juos visus draugėn subūrė į literatūrinį vakarą pakvietęs salonas „Balta varna“. Tačiau H. Kunčiaus kūryba, įvardijama kaip postmodernistinė, ardo bet kokį jaukų ir ramų sielos sąstingį ir patogų susitaikymą su nūdiena. Todėl ir susirinkusieji, ko gero, nesitikėjo svaigiai pakylėtos renginio atmosferos. Bibliotekos direktorė ir „Baltos varnos“ šeimininkė Giedrė Bulgakovienė pristatė vakaro svečią ne tik kaip talentingą prozininką, eseistą, dramaturgą, bet ir kaip šiuolaikinės lietuvių literatūros maištininką, savo kūryboje vedantį netikėtas, rodos, visai nesuderinamų dalykų paraleles.

Pats autorius sau ir kitiems palinkėjo, kad nereikėtų nieko bijoti, jeigu jau, esą, lemta gyventi laisvoje ir, kaip tikimasi, liberalioje šalyje, ir paskaitė savo romano „Nepasigailėti Dušanskio“ ištrauką „Natūralių dalykų nereikia gėdytis“. H. Kunčius prisipažino, jog rašydamas galvoja apie idealų skaitytoją, kuris būtinai pastebės ironiją jo kūriniuose.

Auditorija, kurios nemažą dalį sudarė neformalus jaunimas, susidomėjusi, vis tarpusavy pakomentuodama, klausėsi dar keleto ištraukų iš vyriškos, drąsios autoriaus kūrybos, per ironijos prizmę žvelgiančios į šiandieną, o ypač – į sovietinės praeities komiškumą ir tragizmą.

Tiesiai ir be diplomatijos atsakinėjęs į klausytojų klausimus, autorius ne tik pakomentavo savo kūrybinius planus, bet ir nuklydo į platesnius pasakojimus iš savo asmeninės patirties, iš kurių, ko gero, būtų medžiagos dar vienam romanui...

Pafantazavę tema „kuo mes būtume dabar, jeigu butume likę sovietinėje terpėje“, susitikimo dalyviai išsiskirstė. Galbūt ne vieno jų galvoje sukosi, beje, paties autoriaus išsakyta mintis: „Knygą lengviau parašyti, negu rasti laiko jai perskaityti...“

Jūratė Čėsnaitė