Lietuvos viešosios biliotekos

„Noriu, kad mano kūriniai būtų trapūs lyg išausti iš rūko,
ir drauge turėtų plieninio tilto konstrukcijos patvarumą.
Nemoku ir nenoriu rašyti apie tai, ko nepažįstu,
ko neišgyvenau“ - Raimundas Samulevičius

Dramaturgas, prozininkas Raimundas Samulevičius gimė 1937 m. rugsėjo 25 d. Kaune. Mes jį laikome kraštiečiu, kadangi būdamas metukų, apsigyveno ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Jonavos rajone, Prauliuose.

Mokėsi Jonavos geležinkelio stoties pradinėje mokykloje, baigė Jonavos vidurinę mokyklą, studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, 1955–1962 m. dirbo Jonavos r. kolūkio bityne, 1973 m. baigė studijas Maskvos M. Gorkio literatūros institute.

Sunku suskaičiuoti visus R. Samulevičiaus darbus, pradedant žinutėmis Kauno, Varšuvos ar Maskvos laikraščiams ir baigiant pjesėmis, novelėmis, esė.
Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m., pirmoji pjesė – “Studentiška novelė”. Sukūrė dešimtis pjesių, kurios buvo suvaidintos Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Estijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Suomijoje ir kt., išverstos į rusų, lenkų, čekų, slovakų, suomių ir kitas kalbas. Pjesėse vyrauja gyvenimo kasdienybės, meilės, draugystės, šeimos temos, moralinės atsakomybės problematika. Parašė istorinę pjesę apie Barborą Radvilaitę “Karūna ir smėlis”, Vinco Krėvės “Šarūno” ir “Skirgailos” (su A. Varnu) scenines kompozicijas.
Tačiau geriausi jo kūriniai liko mums knygose, kurios buvo išleistos jau po jo mirties. „Baltoji obelis“ (1985 m.) pirmiausia vertinga kaip autentiška biografinė apybraiža, parašyta esė forma, dar retoka lietuvių dailėtyroje. Ja autorius papildo mūsų skurdžias žinias apie A. Samuolio gyvenimą, kūrinių sumanymus, vaizduojamus objektus, apie realias paveikslų atsiradimo aplinkybes“ – rašė dailėtyrininkė Nijolė Tumėnaitė.

Knygoje „Erškėtrožės rudenį“ (1985 m.) skelbiamos septynios R. Samulevičiaus pjesės. Drama „Jeigu pasibels“, buvo sumanyta dar 1962 m., vėliau pastatyta keliuose Lietuvos ir Rusijos teatruose, apdovanota B. Dauguviečio vardo antrąja premija. Leidinyje skelbiama savotiška trilogija apie Laertą: „Paukšti, ateik čia“, „Kaip vėjas laukuose“, „Laukimas“. Šioje knygoje publikuojamos pjesės: „Susitikimai“, „Aidas“, „Erškėtrožės rudenį“.

Kitame aštuonių pjesių rinkinyje „Dangus prieš vėtrą“ (1986 m.) spausdinamos tokios labai gerai pasisekusios inscenizacijos, kaip Vaižganto „Nebylys“ bei Prospero Merimė „Lokys“. R. Samulevičius ilgai brandindavo (neretai po kelerius metus) savo pjesių, scenų sumanymą, tačiau rašydavo spontaniškai, „vienu atsikvėpimu“. Labai reikšminga vienaveiksmė pjesė „Sofoklis ir Ji“. P. Palilionis apie ją rašė: „tai vienas gražiausių ir talentingiausių Raimundo Samulevičiaus kūrinių. Tikra mirties, tos neatskiriamos gyvybės sesers poezija“. 1978 m. viename savo laiške režisieriui Leonui Ciuniui Raimundas rašė „...vakar sužinojau, kad mano pjesė „Sofoklis ir Ji“ atspausdinta JAV anglų kalba...Tą pjesę parašiau prieš 10 metų per vieną dieną – o ji taip ilgai gyvena!“. Ji buvo išversta į anglų, armėnų, rusų, suomių, vengrų ir kitas kalbas.

1987 m. pasirodžiusiame leidinyje „Kanaleto pokštas“ ne tik spausdinamos novelės ir apysakos, bet ir kritika, eseistika, autobiografija bei interviu.
Raimundas Samulevičius buvo paprastas, nesididžiuojantis, šiltas ir be galo nuoširdus.

Rašytojas tragiškai žuvo 1981 m. vasario 2 d. Vilniuje. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Po Raimundo žūties, jo mama Stasė Samulevičienė rinko atsiminimus iš jį pažinojusių žmonių. Šie negailėjo gerų, nuoširdžių žodžių. Jo buvusi dėstytoja iš Veterinarijos akademijos Valė Burbienė rašė: „Kas prisimena R. Samulevičių, tas patvirtins mano nuomonę – jis buvo kuklus tiek išore, tiek vidumi. Ypač patraukdavo jo nuoširdumas, toks natūralus, tarsi iš vidaus matomas. Dar iš teigiamų Raimundo charakterio bruožų galėčiau paminėti jo, matyt, prigimtinį idealizmą. Viskas jam gerai: ir kelionės, ir namai, ir visi aplinkiniai. O laikai buvo, ypač to baro darbuotojams, ne visada palankūs. Gal ir kentėdavo dėl ko nors, bet savyje. Raimundas per daug nedramatizuodavo įvykių ar situacijų.“

V. Martinėnienė, buvusi rašytojo mokytoja, rašė: „mokėsi jis Jonavos I vidurinėje mokykloje. Mus, mokytojus, stebino jo mandagumas, taktas, pagarba vyresniems, meilė draugams. Mokinys buvo darbštus, tylus ir uždaras. Toje mokykloje jis nedrąsiai žengė ir pirmuosius literato žingsnius. Teko asmeniškai pasikalbėti apie reikalavimus dramos žanrui, apie konfliktą. Pamilęs literatūrą, rašytojas savo dramose kėlė gyvenimo konflikto klausimus, su didele meile ir humaniškumu vertindamas žmogų, tiesą, gėrį, grožį. Būdinga tai, kad Raimundas niekada nekalbėjo apie pinigus, garbę, pelną. Rodos, kad materialinis pasaulis jam neegzistavo, nes kūrybinius polėkius jis statė aukščiau už viską. Nemėgo didžiuotis, pasakoti apie savo kūrybinius sumanymus. Visada sakydavo: „Rašau, bet kas išeis, nežinau. Pamatysite, mokytoja“. O tų sumanymų, planų turėjo daug, deja, jie liko nebaigti... “

Ypatingai šiltai R. Samulevičių apibūdino režisierius Leonas Ciunis. Jis rašė ne tik apie Samulevičių namus, apie ypatingą Raimundo ryšį su mama, bet ir apibūdino jį kaip rašytoją, kaip kūrėją, nagrinėjo jo kūrybą. Režisierius prisimena, jog apsilankymai pas Raimundą jam buvo tarsi sugrįžimas į antruosius namus. Jis pajuto tą ypatingą, nepakartojamą aplinką, kurioj gyveno du talentai – mama (liaudies menininkė, rašytoja, animalistė, sukūrusi begalę kailinių žaislų) ir sūnus, vienas kitą labai mylėdami, užjausdami, paremdami. Šių namų jaukumą, šeimininkų betarpiškumą, širdies dosnumą pajausdavo visi, kam teko laimė ten pabuvoti. Man neteko tokios laimės, kol menininkai buvo gyvi, bet galiu tvirtai pasakyti, kad tų namų dvasią nuostabiai išlaikė Genovaitė Malinauskaitė, kuri ir po Samulevičių mirties visiems, kas domėjosi jų gyvenimu ir kūryba, svetingai atverdavo šių namų duris. Tuo ne kartą teko įsitikinti.

„Pasakų namelis Vaisių gatvėje“ – taikliai pavadino gražų savo straipsnį apie St. Samulevičienę viena „Švyturio“ korespondentė. L. Ciunis rašė: „Man atrodo, kad toji ypatinga „pasakų namelio“ aplinka turėjo įtakos ir savitam Raimundo talentui, jo dramaturginiam braižui. Iš kur priklydo jo dramaturgijoj vaikystės, jaunystės idealų motyvai? Kodėl taurias autoriaus mintis, jo svajones išsako dažniausiai jauni žmonės? Pagaliau ar nėra ryšio tarp tų „pūkuotų džiaugsmų“, sukeliančių gerą šypseną ir tų ištisos galerijos Raimundo su švelniu čechovišku humoru sukurtų „mažųjų žmonių“ paveikslų?

Raimundo dramaturgija traukė mane tauraus žmogiškumo, išminties, dvasinio pilnavertiškumo ilgesiu. Jo pjesių herojai ne tiek kovotojai, kiek jautrūs aplinkinio gyvenimo stebėtojai, dalyviai, vertintojai. Jie tarsi tikslūs seismografai (Raimundo terminas) savo kartais nežymiais sielos virpesiais aštriai fiksavo nūdienės visuomenės gėrį ir blogį. Raimundą laikau labai demokratišku rašytoju. Jo pjesių herojai dažniausiai nesusiklosčiusio likimo, niekuo išoriškai neblizgantys, nesistengiantys apsirūpinti „žemiškomis gėrybėmis“ keistuoliai. Raimundas juos sukūrė labai reljefiškai, su subtiliu humoro jausmu ir žmogiška užuojauta. Prisimenu tą tylą salėj, kai buvo vaidinamos jo pjesės. Raimundas ja džiaugdavosi ir laikė tai dideliu kūrybos įvertinimu.“

L. Ciunio supratimu Raimundo pjesių poetiškumas išplaukė iš jo pasaulėjautos. Jautriai jausdamas ir fiksuodamas savo dramaturgijoj šiuolaikines problemas, Raimundas žvelgė į jas išmintingomis, taurios, harmoningos sielos inteligento, labai artimo kaimui, akimis. Savo pasaulėjauta Raimundas artimas mūsų literatūros klasikams, kuriuos jis taip vertino ir mėgo inscenizuoti (Vaižgantas, Krėvė). Pjesės parašytos taip, jog jas pamatai tarsi nupieštas sumanaus dailininko-akvarelisto ranka. Raimundas ir pats sugebėdavo ir mėgdavo piešti. Jis jautriai jautė ir muziką. Jis pasakojo, kad besiklausant muzikos, jame gimsta pjesės sumanymas. Taip atsirado „Laukimas“.

Aktorė Joana Valančienė, kartu su Raimundu dalyvavusi P. Vaičiūno minėjime ir pirmą kartą jį pamačiusi, taip rašė apie jį: „Kalba lieknas, vidutinio ūgio, tamsiaplaukis, liepsnojančiom, būtent – liepsnojančiom, juodai rudom akim žmogus.[...] Aš žinau, kad jau seniai jį pažįstu, nors matau pirmą kartą. Dabar manęs jau visai nebestebina to svetimo žmogaus savumas, - periodikoje spausdinti kūriniai buvo irgi keistai savi, tarytum tai, apie ką rašė Raimundas man irgi pažįstama, tarytum visa tai aš žinojau anksčiau už jį.“

„Išeidami paliekame raktus. Savų namų paliekame ateinantiems... Kas jie – nežinom mes, kas mes- jie nežinos, tačiau raktus paims“. Tai R. Samulevičiaus pjesės „Aidas“ ištrauka. Toks jaunas būdamas rašytojas kalbėjo apie išėjimą. Jo kūrinių herojai kalba apie šūvius, žūva nuo jų. Kas tai? Niekaip kitaip nepaaiškinsi – tai kalbėjo žmogaus pasąmonė. Ji sakė, kad išėjimas susijęs su buvusio desantininko šūviu į akį“ – rašė D. Marcinkevičienė.

Jonaviečiai stengiasi įamžinti kraštiečio atminimą. 1991 metais Praulių kaime buvo atidarytas Jonavos krašto muziejaus padalinys – Samulevičių sodyba. Čia įrengta ekspozicija pasakoja apie trijų vienos giminės žmonių – dailininko Antano Samuolio (1899–1942), rašytojo-dramaturgo Raimundo Samulevičiaus (1937–1981), liaudies meistrės-animalistės Stasės Samulevičienės (1906–1988) gyvenimą ir kūrybą. Muziejuje saugomi autentiški baldai, R. Samulevičiaus knygų kolekcija, fotografijos, dokumentai. Čia kasmet vyksta literatūriniai atminimo vakarai, skirti R. Samulevičiaus atminimui. „Teatras – sintetinis menas, kuriame susipina įvairūs komponentai. Esu už tokį teatrą, kuriame pasiekiama lygiavertė sintezė: dramaturgas-režisierius-aktorius“ – R. Samulevičius. Jonavos rajono savivaldybės teatras, jo režisieriai Jonas Andriulevičius, Živilė Martinaitienė jau pastatė R. Samulevičiaus kūrinius: „Lokys“ (1992 m., minint jo 55-ąsias g. m.), „ Laukimas“ (1997 m., minint 60-ąsias g. m.) bei „Nenusimink, Tomai“ (premjera 1993-03-18). Jonavos rajono savivaldybės teatras (nuo 1993 m.) kas antrus metus organizuoja tarptautinį mėgėjų teatrų festivalį „Aidas“, kuris skirtas dramaturgo R. Samulevičiaus atminimui. Šį rugsėjį minime kraštiečio 70-ąsias g. m. Ta proga mūsų teatras rengia tarptautinį teatrų festivalį „Aidas 2007“ (šiemet jis vyks net šešias dienas). 1997 m., minint jo 60-ąsias gimimo metines, Raimundo Samulevičiaus vardu pavadinta Jonavos 6-oji vidurinė mokykla.

Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka prieš dešimtmetį surengė konferenciją „R. Samulevičiaus kūryba ir gyvenimas“. Į ją atvyko rašytojas Vytautas Martinkus, poetas Petras Palilionis, „Vagos“ leidyklos darbuotoja Donata Linčiuvienė, redagavusi ir tvarkiusi R. Samulevičiaus rankraščius, leidusi jo knygas. Jie buvo artimai bendravę ir gerai pažinoję dramaturgą, todėl plačiai pristatė mūsų kraštietį kaip žmogų bei talentingą kūrėją. Informacijos ir kraštotyros skyriaus darbuotojos nuolat kaupia medžiagą apie garsųjį kraštietį. Aprašomi straipsniai ne tik iš rajoninės, bet ir iš respublikinės spaudos. Sukaupta informacija perduodama į respublikinę duomenų bazę, todėl apie garsius Jonavos krašto žmones sužino ir kitų miestų bei rajonų gyventojai.

Viešosios bibliotekos informacijos ir kraštotyros skyriaus darbuotojos kviečia aplankyti jų parengtą parodą „Baltosios obels papėdėje“, skirtą R. Samulevičiaus jubiliejui paminėti.

Rimantė Tarasevičienė