Lietuvos viešosios biliotekos

Gegužės 8 dieną, iškart po Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos, Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje įvyko Konstantino Fedaravičiaus knygos „Sklėriškio sonatos“ pristatymas. Ji skirta gimtajam kaimui, kurio jau nebėra.

Renginį pradėjo Meno mokyklos muzikantės (vadovės Stefanija Pukinskienė ir Virginija Verikienė). Vėliau šių eilučių autorė pristatė garbųjį kraštietį, kurio visus nuopelnus sunku ir išvardinti. Buvo stengtasi pristatyti jį kaip žmogų, kaip kūrėją. Tai nepaprastai darbštus žmogus, kuris jau ketvirtą dešimtį (nuo 1976 m.) gyvena ir dirba Jonavoje. Tai poetas, žurnalistas, žurnalo „Ūkininkas“ vyriausias redaktorius. Tokiu pavadinimu 1890-1905 m. Ragainėje ir Tilžėje ėjęs varpininkų žurnalas stengėsi skiepyti kaimo bendruomenei troškimą šviestis, spausdino beletrizuotus kūrinius ir leido juos atskiromis knygelėmis. 1989 m. K. Fedaravičius, pradėjęs leisti žurnalą „Ūkininkas“, apsisprendė tęsti varpininkų tradicijas. Prie „Ūkininko“, kaip ir daktaro Vinco Kudirkos laikais, buriasi visos Lietuvos šviesuoliai. Lyg vykdydamas dar vieną V. Kudirkos priesaką – suburti rašančius ir leisti jų knygas, K. Fedaravičius įkūrė UAB „Dobilo leidykla“ ir yra jos direktorius.

K. Fedaravičius - Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas, 1994 m. sausio 28 d. subūręs kuriančius žmones, norinčius turėti savo kūrybinę sąjungą, leisti knygas, dvasiškai augti ir tobulėti. Ši data pasirinkta neatsitiktinai – tuo metu buvo minimos dvi sukaktys – 105-oji „Varpo“ ir 5-oji „Ūkininko“. Taigi, Jonava tapo Lietuvos kaimo rašytojų centras, į kurį veda visi keliai. K. Fedaravičius nuolat organizuoja Lietuvos kaimo rašytojų šventes. Kaip jis pats sako: „kaimas – Lietuvos pagrindas. Nebus kaimo, nebeliks Lietuvos. Miestas Lietuvos nesaugo. Žemė maitina visus. Miestas – be žemės. Iš žemės viskas – ir šviesa, ir tamsa. Kas ką iš jos semia, tai, ką išsemia, tą ir turi.[...] Visomis negerovėmis kaimą užkrėtė miestas. Iš kaimo visi tie, kurie sudaro Lietuvos kultūros – literatūros – politikos stuburą. Aš lenkiuosi kaimui, nes jis – Lietuva.“

K. Fedaravičius, baigęs Vilniaus pedagoginio institutą ir įsigijęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę, jaunystėje dirbęs Biržų, Pasvalio rajonų mokyklose, kur ne tik pats kūrė, bet ir skatino kūrybai savo mokinius, kaip Vaižgantas atkakliai ieškojo pirmuosiuose bandymuose „deimančiukų“, ruošė garsius literatūros vakarus, kuriuose dalyvavo žinomi Lietuvos rašytojai (E. Matuzevičius, Petras Skodžius ir kiti). Ne tik kitus skatino kurti, bet ir pats nuolat kuria. K. Fedaravičius yra parašęs sonetų rinkinius: „Tu – moteris“ (1992 m.), „Man reikia tavęs“ (1992 m.), „Ateik“ (1993 m.), „Vilniaus sonetai“ (1993 m.), „Atsisveikinimas gruody“ (1994 m.), „Sklėriškio sonatos“ (2006 m.). Jis yra knygų „Mielas bičiuli ir broli...“(Eugenijaus Matuzevičiaus laiškai) (1998 m.), „Mano tėviškė – rojaus kampelis“ (1998 m.), „Jonaviečiai“ (1999 m.), „Biografijos: mes atėjome ir einame“ (2000 m.), „Pasvalio molio grumstas“ (2005 m.) autorius. Jis redagavęs šimtus eilėraščių, apysakų, apybraižų, pjesių. Pirmajame Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos suvažiavime (1995 m.) „Varpo“ susivienijimo vyr. redaktorius J. Kundrotas pasakė: „Nustebintas esu, kad Kostas Fedaravičius prie kiekvieno iš jūsų parašyto teksto prisiliečia kaip prie švento dalyko“. Todėl nenuostabu, kad kūrėjai jo redagavimui atiduoda tiek daug kūrinių. Yra sudaręs ir redagavęs keletą almanachų, tokių, kaip: „Krintantis lapas“ (1993 m.), „Girių versmė“ (1995 m.), „Kaimo rašytojas“ (1996 m.), „Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą...“ (1997 m.)„Giesmė ąžuolui“ (1995 m.), „Vilties žarija“ (2003 m.), „Veidu į tėvynę“ (2003 m.), „Ten, kur žydi dobilas“ (2005 m.).

„O kiek įvairiausių gražių ir prasmingų konkursų surengta, gabių, talentingų poetų, prozininkų, poetų, publicistų surasta, jų svajonėms išsipildyti leista... Visko niekaip nesuminėsi. Tai – Kosto Fedaravičiaus kasdienybė.“ – rašė Algirdas Butkevičius laikraštyje „Biržiečių žodis“.

Renginį vedusi Vaikų literatūros skyriaus vedėja Emilija Abrasonienė uždavė keletą klausimų, į kuriuos knygos autorius maloniai atsakė. Renginio dalyviai (dauguma jų – Raimundo Samulevičiaus pagrindinės mokyklos vykdomo projekto „Judėkime į gėrį“ nariai, jų vadovės Antanina Mikalauskienė ir Irena Šemetienė) pabuvojo Sklėriškio kaime. Rašytojas papasakojo apie pirmuosius savo kūrybinius bandymus, nesėkmes ir pamokas.

K. Fedaravičius prisipažino, kad daug dirba. Jis sakė: „Mano laisvalaikis – darbas. Jei dirbu, tai ir pailsiu. Laisvo laiko niekada neturėjau, nes žmogus tobulėja dirbdamas, o ne tuščiai laiką leisdamas. Mano tikrasis laisvalaikis, kai miegu. O miegui skiriu labai nedaug laiko. Pailsėsiu, kai smėlio kalnelin atsigulsiu.
Mano pomėgis įvairiapusis darbas. Be darbo aš – ligonis“.

Sonetus skaitė ne tik pats autorius, bet ir Jonavos Justino Vareikio pagrindinės mokyklos moksleivis, ne vieno skaitovų konkurso laureatas Dominykas Sedelskis.
„Nuostabus žmogus Kostas Fedaravičius. Jis – vienas iškiliausių Lietuvos kultūros žmonių, daug nusipelnęs Lietuvos labui“ – rašė Antanas Ridikas „Gimtinėje“. Tad mes, jonaviečiai, džiaugiamės, jog šis veiklus žmogus gyvena Jonavoje ir garsina Jonavos vardą.

Rimantė Tarasevičienė,
Jonavos VB informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliografė


Valerijaus Buklajevo nuotraukose: renginio akimirkos