Lietuvos viešosios biliotekos

Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena baisias rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Slaptųjų knygų skaičius nepaprastai sparčiai augo. Nuo lietuvių raštijos pradžios ligi 1864 m., – t.y. per 300 metų, lietuviškų knygų iš viso buvo išspausdinta vos 750; nuo draudimo pradžios iki 1883 m., – t.y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903, neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos 1372 knygos.

Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų vis nepaliaujamai daugėjo. Tautiškos savimonės piliečiai leisdavo lietuviškas knygas ir laikraščius iš rankų į rankas; milžinišką darbą atliko unikalios „profesijos“ žmonės, savotiški spaudinių platintojai – knygnešiai; lietuviškam žodžiui ir spaudai plisti padėjo ir slaptosios lietuviškos mokyklos, mamos mokykla. Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai. Valdžios atstovai turėjo pripažinti nesugebą kovoti su spaudinių sklidimu. Generalgubernatorius dėl to skundėsi centro valdžiai, žemesnieji valdininkai skundėsi savo viršininkams. Matydami nebegalį sulaikyti slaptojo knygų platinimo, jie siūlė panaikinti spaudos draudimą.

Tokį sprendimą lėmė ir pačių lietuvių nuoširdus rūpestis spaudos laisve. Valsčiuose rengiami susirinkimai, lietuvių kolonijos Rusijoje siuntinėjo vietos valdžiai ir pačiam carui prašymus. Apie lietuvių tautos kovas už laisvą spausdintą žodį sužinojo ir rusų šviesuomenė, inteligentai vis dažniau paragindavo panaikinti spaudos draudimą lotyniškais rašmenimis. Pagaliau ir pati rusų valdžia garsiai prabilo apie draudimo panaikinimą, nes jis nepasiekęs tikslo – lietuviai nepripažįsta spaudinių rusiškais rašmenimis.

1904 m. gegužės 7-ąją caras paskelbė lietuviško žodžio laisvę. Tautos sąmoningumas ir atsparumas nebuvo palaužtas, nors cenzūros kontrolė ir toliau išliko. Kova dėl spaudos išjudino sąmoningųjų lietuvių dalį, laimėjimas sustiprino pasitikėjimą savimi, tačiau draudimo padaryta žala buvo milžiniška. Spaudos atgavimas prikėlė visą tautą naujam gyvenimui.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventės proga Zarasų viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su poetu Pauliaus Širvio premijos laureatu Feliksu Jakubausku ir žurnalistu, publicistu, Gabrielės Petkevičaitės – Bitės literatūros premijos laureatu Aloyzu Urbonu. Abu plunksnos broliai šiuo metu gyvena ir kuria Zarasų rajone. Feliksas Jakubauskas pasidalino mintimis apie kalbos kultūra, požiūrį į gimtąją kalbą, pristatė, ką tik išleistą, aštuntąją savo poezijos knygą “Kabančiais lieptais”, kurioje, anot poeto ir kritiko Alfredo Gusčiaus, poetas “nuoširdžiais paprastais žodžiais rašo savo sielos biografiją”. Aloyzas Urbonas mums gerai pažįstamas iš knygų “Mano svajonių žemė”, “Olimpiniai žingsniai”, “Likime rustusis”,”Jūra, lauk manęs”, “Neliksi vienišas”, “Kaunas yra Kaunas” ir kitų. Šį kartą autorius plačiau papasakojo apie knygą “Gabrielės keliais: ne karo metų dienoraščiai”, dalinosi kelionių įspūdžiais.
Parengė Stanislova Bikulčiūtė, Zarasų viešosios bibliotekos vyr. metodininkė