Lietuvos viešosios biliotekos

Jau antrus metus Rokiškio viešojoje bibliotekoje, bendradarbiaujant su žurnalo „Naujoji Romuva“ bičiuliais, švenčiamos Juozinės. Šios šventės idėja kilo, siekiant atgaivinti kraštiečio, žymaus Lietuvos kultūros veikėjo - žurnalisto, kritiko, vertėjo, eseisto, prozininko, „Naujosios Romuvos“ steigėjo ir redaktoriaus - Juozo Keliuočio vardinių šventės tradicijas.

Pasak „Naujosios Romuvos“ vyr. redaktoriaus Andriaus Konickio, Juozas Keliuotis vardines švęsdavęs dvi savaites prieš kalendorines ir dvi savaites po kalendorinių Juozinių. Dažnai visą mėnesį Juozo Keliuočio namuose netildavę diskusijos, pokalbiai įvairiausiomis temomis, rinkdavosi pažįstami, draugai, užsukdavo ir pašaliečiai, pačiam varduvininkui nepažįstami žmonės. Visiems atsirasdavę vietos ir žodžiui, ir arbatos puodeliui.

Taigi ir šiemet JUOZINĖS, paminėtos sostinėje ir Kaune, peržengusios kovo mėnesio slenkstį, balandžio 3d. buvo atšvęstos Juozo Keliuočio gimtinėje – Rokiškyje. Rokiškio viešojoje bibliotekoje, kurioje įsikūręs Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras, tądien svečiavosi: filosofas Andrius Konickis, muzikologė Daiva Tamošaitytė, poetas, prozininkas Robertas Kundrotas ir solistė Skaidra Jančaitė. Pirmiausia jie apsilankė „Romuvos“ gimnazijoje esančiame Lituanistikos centre. Šio centro įkūrėja, gimnazijos bibliotekos vedėja Reda Kiselytė pasakojo svečiams apie centro atsiradimo - lietuvybės skatinimo ir išsaugojimo – idėją, pristatė centre sukauptą unikalią autografuotų leidinių kolekciją, kurioje Lietuvos ir užsienio poetų, rašytojų, politikų, dvasininkų, žurnalistų, istorikų, muziejininkų, bibliotekininkų ir daugelio kitų profesijų įžymybių leidiniai su jų autografais.

Kitam susitikimui rokiškėnai rinkosi į Viešąją biblioteką, kur vyko diskusija „Lietuva tarp Rytų ir Vakarų“. Diskusijos metu buvo paliesti Rytų ir Vakarų kultūrų įtakų aspektai Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Pirmiausia Andriui Konickiui, kaip filosofui, iškilo klausimas, ar mes jau esame europiečiai ar dar tik einame į Europą, senokai būdami Europos Sąjungos sudėtyje ir geografiškai esantys Europos žemyne? Daiva Tamošaitytė, kaip Rytų kultūros specialistė, priminė, kad šioje globalizacijos eroje skirstyti kultūras į Vakarų ar Rytų galima tik geografiškai, nors paskui diskusijų eigoje Andrius Konickis paprieštaravo ir šiai minčiai, užduodamas retorinį klausimą: ar geografiškai JAV Lietuvos atžvilgiu yra Rytai, ar Vakarai; taip pat gražiai pamėgino paliesti lietuvių kalbos indoeuropietiškos kilmės klausimą – primindamas jau savaime pavadinime užkoduotus Europos Ir Rytų šalies-Indijos terminus. Visi diskusijos dalyviai daugiau ar mažiau pritarė minčiai, kad kultūrinė perskyra Rytai-Vakarai yra daugiau sąlyginė, kultūros jau seniai maišosi, o pastoviausia tautose išlieka religija. Paprastai galima pakankamai greit išmokti kitos šalies kalbą, prisitaikyti prie kultūros, bet pakeisti religiją yra sunkiausia. Solistė Skaidra Jančaitė dalinosi įspūdžiais apie JAV - kaip įvairių tautų kultūrų santarvės modelį. Didžiausią įspūdį jai paliko šalies demokratija ir laisva žmonių elgsena, vaikų mokymas nuo mažens gyvenimo logikos ir gebėjimo naudotis įvairiausiomis galimybėmis. Pristatydama pirmąjį savo atliekamą kūrinį pagal Biblijos Senojo testamento Ekleziasto knygos žodžius: „Viskam yra savas laikas...“ – ji palinkėjo susirinkusiems būti laisvais dabar, nes rytoj bus taip, kaip mes sukursime šiandien. Laisvė, žinojimas – pasak Skaidros Jančaitės – kelias atsikratyti įvairiausių baimių. Daiva Tamošaitytė pritarė kultūrų santarvės minčiai, išsakydama, jog skirtumus paprastai panaikina visuomeniškumas, bendra kultūrinė veikla. Nebūtinai, pabuvojus Indijoje reikia užsivilkti sari, tačiau būti atviram kitų tautų kultūroms, gerbti ir pripažinti jas yra labai svarbu. Robertas Kundrotas mėgino atskleisti Rytų tautų - kaip mokėjimo atsiverti ir sparčiausiai gebančių priimti kitas kultūras, pavyzdį. Nuo JAV ir Azijos tautų buvo prieita prie Baltarusijos pavyzdžių. Skaidra Jančaitė vaizdžiai žodžiais nutapė JAV ir Baltarusijos bibliotekų išorinės ir vidinės struktūros skirtumus – ir išties lengva buvo suvokti, jog mes esame nebe ten, kur dabar Baltarusija, o ten , kur ir turime būti – Europoje, bet turime žiūrėti atviromis akimis ir į kitų tautų kultūras. Diskusijai einant į pabaigą, Andrius Konickis surengė viktoriną, laimėtojams dalindamas kaip prizus - „Naujosios Romuvos“ žurnalus. Sužavėti klausėmės solistės, dainavusios daugelyje pasaulio scenų, stebėjomės dainos atlikimo netradiciškumu, paprastumu, vaikiškumu, džiaugsmu ir laisve.

Nors ir ne pas Juozą Keliuotį namuose, tačiau diskusijų, meno, gyvo žodžio galios jėga bibliotekoje buvo kuriama anų laikų netradicinė vidinės laisvės atmosfera. Jei nors truputėlį prasiplėtė vidinės laisvės erdvė, jei nors vienu žmogumi pagausėjo Naujosios Romuvos bičiulių būrys – išties smagu laukti ir kitų metų Juozinių.


Viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja
Daiva Vilkickienė