Lietuvos viešosios biliotekos

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje veikiančiame salone „Balta varna“ įsikūrė “Baltosios Idilės“ sekcija, jungianti kūrybingą, aktyvų, besidomintį literatūra jaunimą, daugiausia baigiamųjų klasių moksleivius ir studentus.

„Baltosios Idilės“ sumanytojas ir visų idėjų įgyvendintojas – Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos dvyliktokas Arnas Stučinskas. Tik prieš pusmetį tapęs „Baltos varnos“ nariu ir dalyvavęs šio salono veikloje, nuo pat pradžių iniciatyviai ir veržliai siekė saviraiškos. Įkvėptas jaunatviško maksimalizmo ir turėdamas organizatoriaus gabumų, greitai ėmėsi savitos veiklos. Pirmiausiai užsimojo įgyvendinti kaip pradedančiajam organizatoriui gana ambicingą, gerus pusę metų truksiantį projektą „Baltoji Idilė“. Tai daugiaetapis projektas, skirtas kūrybingam jaunimui, suteiksiantis galimybę mokytis, bendrauti su žinomais poetais ir rašytojais, kurti poeziją, ją publikuoti jaunųjų kūrybos almanache bei pristatyti įvairiuose miestuose ir rajonuose. Rudenį vykęs intensyvus fondų paieškos bei projekto aprašymo etapas davė vaisių – gauta Alytaus miesto savivaldybės parama tapo stimulu imtis projekto įgyvendinimo ir ieškoti kitų rėmėjų. Tačiau Arno mintyse sukasi tokia gausybė idėjų, kad tiesiog nebėra paroje tiek laiko, kad jas visas galima būtų realizuoti. Todėl kai kas atidedama ateičiai, o kai ką įgyvendinti padeda bendraamžiai-bendraminčiai. Šiuo metu veikla jau įgijusi nemažą pagreitį, jungia aštuonetą jaunuolių, pasiskirsčiusių kuruojamomis (ir dar kaip profesionaliai(!)) veiklos sritimis. Tai: Rugilė Simanavičiūtė – vizualinė reklama, Laurynas Vaitulevičius – muzika, Greta Danulevičiūtė - videomontažas, Neringa Petrauskaitė – patalpų dekoras, Inga Gumauskaitė – banketas, Gretė Skripkaitė – fotografija, Lina Sabonytė – straipsniai, na ir, žinoma, Arnas Stučinskas – organizavimas, viešieji ryšiai. „Baltosios Idilės“ kuriančiųjų dalyvių grupė bus suformuota ir projektas įgis pagreitį šį pavasarį. Tačiau, belaukdamas pavasario, Arnas sugebėjo suorganizuoti dar tris renginius.

Pirmasis blynas, ir, regis, neprisvilęs, buvo „Lyrinės Kalėdos“ – multikultūrinis vakaras, pamaloninęs ir akį, ir ausį, ir gomurį, ir širdį. Viename renginyje ir vienoje erdvėje gražiai „sutarė“ ir viena kitą papildė trys skirtingos sritys: kinas, muzika ir poezija. Ramaus susikaupimo reikalaujantis ir esminius klausimus keliantis Vytauto V. Landsbergio dokumentinis filmas „Dabar ir mūsų mirties valandą“ sukūrė tinkamą atmosferą tolimesniam megavimusi menais. Vėliau Gintaro Patacko skaitomos eilės vingriai pynėsi su jautria ir svaiginančia jaunojo gitaristo Lauryno Vaitulevičiaus muzika. Pertraukos metu susidarė įspūdis, kad renginys tebesitęsia, nes jaunimas gyvai šnekučiavosi su poetu, smaguriavo savos gamybos pyragais ir arbata. Arno Stučinsko idėja vienu metu veikti visus žmogaus pojūčius su kaupu pasiteisino.

Kiti du jaunimo renginiai, taip pat suorganizuoti savarankiškai nuo pradžios iki galo, pavadinti „Unisonu I“ ir „Unisonu II“. Pirmajame renginyje užsimezgusi gurmaniško mėgavimosi įvairialypiais menais ir jų išgyvenimo „čia ir dabar“ idėja palaipsniui tapo tendencija.

„Unisonas I“ – literatūros ir muzikos vakaras, paliko įspūdį daugumai, o ypač – tikriesiems romantikams. Tik įžengus į salę, jau nuo pirmos sekundės atėjusiuosius apgaubė jaukus šviesos ir šešėlių žaismas, sklindantis iš menininkės Teresės Jankauskaitės rankomis sušildytų ažūrinių juodosios keramikos žibintų. Tokioje subtilioje šviesoje savitai atrodė kiti autorės kūriniai, o moliniai angeliukai - „dvasiukai“, rodos, tiesiog nekantravo „atgyti“. Vakaro metu poetas Stasys Stacevičius paskaitė eilių, skambėjo meditacinė muzika, vyko betarpiškas jaunimo ir kūrėjų bendravimas, gurkšnojant pagal ypatingą receptą paruoštą arbatą su imbieru.

„Unisone II“ jau šmėkščiojo keliolika matytų veidų, todėl peršasi mintis, kad tokio pobūdžio renginiai įgijo būrelį nuolatinių gerbėjų. Jų lūkesčius atitiko vėlgi kruopščiai sukurta paslaptinga atmosfera, pilna gan vaiduokliškai apšviestų „įnamių“ – tautodailininko Sauliaus Lampicko drožtų medinukų. Vėlgi unisonu skambėjo Donaldo Kajoko eilės ir Lauryno Vaitulevičiaus „kosminė“ muzika. Ir vėlgi vyko neformalus jaunimo bendravimas su poetu, ilgesingai skambant Rūtos Balčiūtės virkdomai violončelei.

Gera stebėti tokį jaunatvišką veržlumą, tokį įvairiapusiškumą, ir tokį atsakingą požiūrį į bet kokią veiklą. Kiekvienas „Baltosios varnos“ jaunųjų grupės darbas, kiekvienas renginys būna apgalvotas iki smulkmenų. Ir viskas padaroma savitai. Net renginių plakatai kuriami minimaliai panaudojant kompiuterinės grafikos elementų – jie iš pradžių nutapomi ant popieriaus. „Baltosios Idilės“ aktyvusis aštuonetas pasirūpina ir reklama žiniasklaidoje, ir rašo straipsnius į spaudą, ir yra sukūrę specialiai šiam projektui skirtą, nuolat atnaujinamą interneto puslapį (http://idile.pixels.lt). Gera matyti, kaip iš tokios, iš pirmo paviršutiniško žvilgsnio, lyg ir spontaniškos veiklos išsirutuliojo kryptingas ir labai produktyvus judėjimas. Ir dar smagiau, kad šis judėjimas nei kiek nepanašus į kai kur vis dar pasitaikančius renginius, kuriuose dalyvauja moksleiviai, ištisomis klasėmis atlydėti mokytojų, kad paskui galėtų lengviau atsipūsti įvykdę kažkieno paliepimą...

Jūratė Čėsnaitė