Lietuvos viešosios biliotekos

Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje gražiai paminėta neregės Lietuvos lakštingalos Beatričės Grincevičiūtės 95-erių metų sukaktis. Šis renginys buvo skirtas ir Tarptautinei baltosios lazdelės dienai bei Lietuvos neregių ir silpnaregių sąjungos 80-mečiui.

Ta proga į Ukmergę atvyko gražus būrelis svečių – Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Jadvyga Kuolienė, bibliotekoje įsikūrusio Lietuvos aklųjų istorijos muziejaus vedėjas Saulius Plepys, fondų tvarkytoja, renginių organizatorė Julija Plepienė, buvusi artima B.Grincevičiūtės bičiulė, žurnalistė ir režisierė, trijų knygų ir filmo apie akląją solistę autorė, Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė, kaunietė solistė, B.Grincevičiūtės vokalistų konkurso laureatė Onutė Matusevičiūtė, koncertmeisterė Ligija Richterytė-Janulevičienė.

Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Jadvyga Kuolienė, buvusio kultūros ministro, o dabar Lietuvos pilietinės visuomenės instituto direktoriaus Dariaus Kuolio mama, dažna viešnia mūsų rajone. Čia, Veprių seniūnijos Sližių kaime, jos gimtoji sodyba, čia visi pažįstami ir savi.

Pasakodama apie specifinę savo darbovietę – aklųjų biblioteką ir tiflobibliotekininkystę, direktorė pateikė daug įdomių faktų. Biblioteka turi ne tik skaitytojų aptarnavimo bei kitus įprastus, bet ir leidybos skyrių, spaustuvę, muziejų. Stengdamiesi padėti neregiams skaitytojams, bibliotekos šeimininkai per metus išleidžia 500 skaitmeninių (įgarsintų) knygų, 25 knygas Brailio raštu, dar 15 knygų – didesniu šriftu, skirtų silpnai matantiems. Direktorė pasidžiaugė gražiu bendradarbiavimu su mūsų rajono savivaldybe ir mero Algirdo Kopūsto rūpesčiu remontuojant Ukmergės aklųjų bibliotekos patalpas. Beje, šios bibliotekos paslaugomis mielai naudojasi ne tik neregiai skaitytojai, ypač netoliese gyvenantys vaikai, nes čia kaupiamos ir tradicinės, ne vien aklųjų raštu išleistos knygos.

- 40 metų bendravau su Beatriče Grincevičiūte, bet taip ir neišmokau nei Brailio rašto, nei dainuoti, - šypsodamasi pasakojo rašytoja, žurnalistė, režisierė Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė, kuri puikiai prisimena, kaip 1937 metais per Lietuvos radiją pirmą kartą nuskambėjo Beatričės balsas, ir visa Lietuva nuščiuvo, išgirdusi nepaprastą lakštingalos giesmę. Ne viena karta užaugo su įstabiąja Balio Dvariono daina „Žvaigždutė“, kurią kompozitorius sukūrė specialiai Beatričei. Turėdamas savo mokinio Leono Stepanausko jautriai parašytus žodžius, B..Dvarionas ilgai neįsivazdavo, kas galėtų atlikti tokią dainą, kol nesusipažino su Beatriče ir neišgirdo jos dainuojant. Taip ir gimė legendinė „Žvaigždutė“.

- Ir šiandieną nemažai solistų gražiai dainuoja Balio Dvariono „Žvaigždutę“, tačiau niekam nepavyko pakartoti Beatričės. Jos balsas nebuvo „didelis“, leidžiantis „užplėšti“ dainą, kad sienos drebėtų. Jos balsas buvo „mažas“, tačiau jis leido Betričei atlikti tokius kūrinius, kurie sklisdavo iš širdies į širdį, kurie būdavo kupini šilumos, - pasakojo J.Z.Janulevičiūtė. Neatsitiktinai rašytojas Antanas Jonynas yra pasakęs, jog Beatričė Grincevičiūtė rado auksinį raktelį į senąją lietuvių liaudies dainos dvasią, sušildė ją ypatinga, jaudinančia pagarba ir subtilia savo meile. O profesorius Balys Dvarionas jai sakydavo: „Tik sau tu gali būti dėkinga, kad pasiekei tokį tobulumą, tokias viršūnes. Nesvarbu, kad tu – ne operos solistė, bet tu – viršūnė“.

Beatričė gimė dvarininkų šeimoje, Suvalkijoje, žalumoje skendėjusiame Ilguvos dvare (Šakių raj.). Mama jai dainuodavo klasikines dainas, o auklė – lietuvių liaudies dainas, kurios gulė mergaitei giliai į širdį. Nuo mažens ją žavėjo laukuose skambėjusios šienpjovių dainos, ir visą savo gyvenimą, kaip pati pasakodavo, ji ilgėjosi griežlės balso.

Neregę solistę mylėjo visa Lietuva. Dėl lakštingalos balso, dėl gero, švelnaus jos būdo, dėl to, kad, pasak knygų apie ją autorės, Beatričė „neturėjo alkūnių“, kuriomis dažnas iriasi per gyvenimą, nepaisydamas šalia esančių žmonių. Ir patirtas nuoskaudas ji išgyvendavo tyliai, niekam nematant, nubraukdama slapta ašarėlę. O tų nuoskaudų pakakdavo. Vien dėl to, kad buvo neregė, jai neleido važiuoti į Varšuvoje vykusį vokalistų konkursą, nors Beatričė buvo studijavusi muzikos mokslus Varšuvos konservatorijoje ir labai rūpestingai šiam konkursui ruošėsi.

Pasakojimą apie neregės solistės gyvenimą gražiai nuspalvino pačios Beatričės atliekamų dainų įrašai. Nemažiau renginio dalyvius sužavėjo ir viešnios iš Kauno, B.Grincevičiūtės vokalistų konkurso laureatės, solistės Onutės Matusevičiūtės atliekamos dainos, kuriai akomponavo koncertmeisterė Ligija Richterytė-Janulevičienė. Šis duetas neretai svečiuojasi mūsų mieste, dalyvauja Kultūros centre vykstančiose šventėse, Švč.Trejybės bažnyčios iškilmėse, su kurios choro vadove Regina Ališauskaite Onutę sieja ypač šilti, nuoširdūs santykiai. Todėl ir šį kartą Regina atskubėjo į susitikimą su savo bičiule, nešina mėgstamiausių jos gėlių – frezijų puokštele, kurias Onutė pažino iš karto, vos palietusi žiedelius pirštų galiukais.

Renginyje dalyvavę Lietuvos aklųjų istorijos muziejaus vedėjas Saulius Plepys ir fondų tvarkytoja, renginių organizatorė Julija Plepienė pristatė fotonuotraukų parodą, skirtą Beatričei Grincevičiūtei, - „Muzika – mano gyvenimo esmė“. Šioje ekspozicijoje – žinomų šalies fotomenininkų Onos Pajėdaitės ir Antano Sutkaus įamžintos retos akimirkos, pasakojančios apie solistės gyvenimą, jos bendravimą su kitais atlikėjais, literatūros, meno, kultūros žmonėmis. Fotonuotraukas puošia ją pažinojusių žmonių – kompozitorių, rašytojų, aktorių išsakyti žodžiai apie Beatričę, vertinantys jos talentą, asmenybės žavesį, nepaprastą darbštumą. Pasak profesoriaus Sauliaus Sondeckio, Beatričės Grincevičiūtės muzikinis skonis buvo aukščiausios prabos, kaip aukso grynuolis...

Rasa Griškevičienė

Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Jadvyga Kuolienė (centre), Lietuvos aklųjų istorijos muziejaus vedėjas Saulius Plepys ir rašytoja Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė.
Dainuoja Beatričės Grincevičiūtės vokalistų konkurso laureatė Onutė Matusevičiūtė.
Solistei Onutei Matusevičiūtei akomponavo koncertmeisterė Ligija Richterytė-Janulevičienė.

Melanijos ŠIRVIENĖS nuotraukos.