Lietuvos viešosios biliotekos

Medžiai ta dieną spindėjo akinančiu šerkšnu, tarsi Kalėdų rytą vaikystėje, po kojomis gražiai gurgždėjo sniegas, o Vlado Šlaito viešosios bibliotekos salės scenoje, šalia jaukiai švytinčių žvakių ir žibinčių, ridinėjosi raudoni obuoliai, tarsi ką tik nukritę nuo apsunkusios šakos. Tik ši kartą scenoje įsikūrė ne obelys, o tarsi nuo senojo Ukmergės piliakalnio nulipusios liepos, kurių grublėtą liemenį išradingos dailininkės Melanijos rankos stilingai išpuošė džiovintais Šventosios pakrančių žolynais.

Per tą gražiai spindintį šerkšną, apšarmojusiais takais ir keliukais iš visų pakraštėlių rinkosi žmonės į muzikos ir poezijos vakarą „Pabūk dar su manim...“, skirtą Kazimiero Jakučio knygos „Apeiginė liepa“ pristatymui. Saleje buvo šilta ne tik nuo žvakių ugnelių ir jaukiai besileidžiančios saulės už langų. Į susitikimą atvyko seniai laukti svečiai iš „mažąja Lietuvos meka“ vadinamo Molėtų rajono Pagulbio dvaro – trys šiame dvare rengiamų romantinių vakarų iniciatoriai: poetas ir bardas Kazimieras Jakutis, jam gitara pritariantis Arūnas Mirinavičius ir mūsų kraštietis, knygos „Apeiginė liepa“ redaktorius Alfas Pakėnas. Šaunioji Pagulbio vyrų trijulė jau tapo tikra kūrybine, puikiai susiklausiusia, grupe, kuriai, bičiulių nuomone, ir pavadinimo galvoti nebereikia, nes juk aišku ir taip – „Pagulbis“. Kazimieras Jakutis – Jonavoje įsikūrusio UAB „Lonas“ ir partneriai“ generalinis direktorius, Arūnas Mirinavičius – taip pat jonaviškis, verslo pasaulio atstovas, Alfas Pakėnas – Kauno Juozo Tumo-Vaižganto muziejaus vedėjas. Kaip šiandieną pats pasakoja, pirmąsyk išgirdo Kazimierą dainuojantį Jonavoje ir liko sužavėtas romantiška, poetiška šio žmogaus siela. Ir visai nenustebo, kai vieną kartą Kazimieras parodė jam ir savo eilėraščius. O vėliau – ir prozos kūrinius, kuriuos paskaityti galima ir Pagulbio svetainėje, ir „Nemuno“ , „XXI amžiaus“ savaitraščiuose bei kituose leidiniuose.

Dar praėjusiais metais beveik visą Lietuvą gražiai apkeliavo Kazimiero Jakučio kompaktinė plokštelė „Jei negaliu aš tureti Tavęs“, o dabar ją vejasi ir šv.Kalėdų išvakarėse pasirodžiusi knyga „Apeiginė liepa“, kurioje ir tokie populiarūs Kazimiero dainų tekstai, ir nauji posmai. Pasakodamas apie šios knygelės atėjimą į pasaulį, Alfas Pakėnas prisipažino, jog nebuvo labai lengva redaguoti ją, nes autorius rūpestingai saugojo ir puoselėjo kiekvieną savo žodį, kiekvieną savo posmą ir nelabai leidosi į kalbas, kai redaktorius siūlė ka nors pakeisti, išmesti ar kurio nors eilėraščio išvis nedėti į rinkinį...
Gal dar šiais metais sulauksime ir Kazimiero prozos knygelės – su jo atmintyje tokiais gyvais gimtojo kaimo žmonėmis, miela ausiai jų šneka, gimtinės ilgesiu, ryto miglose skendinčia troba ir mamos jaunystėje dainuota „Stapukioko daina“. Būsimosios knygos redaktorius Alfas Pakėnas įsitikinęs, jog taip bus pavadinta ir pati Kazimiero knyga.

Savo naująją poezijos knygą spaudai rengia ir pats Alfas Pakėnas, prisipažinęs, jog ji bus pavadinta „Vengiantis mėnulio“. Vakaro svečiams susidomėjus, kodėl to mėnulio reikėtu vengti, poetas suskubo patikinti, jog jis pats labai mėgsta žiūrėti į mėnulį, grožėtis jo pilnatimi, o jau žiemos naktį išeiti pasivaikščioti sidabrinėje mėnesienoje ir dar su mylimu žmogum – tai tas pats, sakė Alfas, kas pasijusti Jeseninu, kurio kūrybą - visi bičiuliai labai gerai žino – Alfukas gali deklamuoti mintinai kelias valandas...

Koncerto viešojoje bibliotekoje metu Kazimiero Jakučio laukė mažytis gražus siurprizas. Jaunasis Ukmergės poetas ir dainų atlikėjas, „Šilo“ vidurinės mokyklos vienuoliktokas Vainius Bakas ne tik skaitė Kazimiero eiles, bet ir dainavo jo žodžiais dainą, kuriai melodiją sukūrė pats.
Baigiantis koncertui, vienas po kito iš salės kilo rajono literatai, Kazimiero studijų draugai, kiti žiūrovai ir neraginami, su gėlių žiedais ar savo kūrybos knygelėmis ėjo prie dainų atlikėjo, dėkodami, kantriai laukdami jo autografo.

Velai vakare, kai įsižiebus žvaigždėms, svečiai susiruošė išvažiuoti, Kazimieras, šeimininkų džiaugsmui taip ir nepadėjęs visą vakarą į šalį gitaros, uždainavo garsiąją „Stapukioko dainą“, kurią kadaise išmoko iš savo mamos. Vakaro sutemose spindintis šerkšnas, geltoni žibintai už lango, gurgždantis po kojomis sniegas tą akimirką visiems gražiai priminė vaikystės Kalėdas...

Rasa Griškevičienė
Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė



Melanijos ŠIRVIENĖS nuotraukos