Lietuvos viešosios biliotekos

Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtas prieš 10 metų žuvusio Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo našlės, rusų rašytojos, poetės ir dailininkės Alos Dudajevos knygos „Laisvės riteris“ pristatymas.

Kai aš parklupsiu metų baigmėje,
Neteisk – nelengva buvo kelyje.
Kada krauju grumtynėj priešas plūs,
Nesmerk – aš gyniau garbę atkaklus.
Kai man akis užklos dangaus erdve,
Tuomet gali, bet Dievas teis tave...

Tai eilutės iš paskutinio Alos Dudajevos eilėraščio „Išpažintis“, skirto jos vyrui, prieš 10 metų žuvusiam pirmajam Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidentui Džocharui Dudajevui. Šį eilėraštį Ala parašė skaitydama vyro rašytą dienoraštį, čia pat, atvertusi kitą jo puslapį. Parašė dar jam gyvam esant, kai iki prezidento žūties buvo likę dveji metai. Tačiau rašydama ji nesitikėjo ir nenumanė, kad būtent taip ir nutiks...

Šiandieną Čečėnijos tautos kasdienybė, tragiški jos likimo puslapiai sunkiai tilptų į poezijos posmus. Iš pusantro milijono šioje šalyje gyvenusių čečėnų liko 600 tūkst. Apie 30 proc. gyventojų serga onkologinėmis ligomis, beveik visi vaikai – tuberkulioze ir anemija. Ištuštėjo kalnų gyvenvietės – čia nebeliko žmonių. Nužudytų, nušautų, žuvusių per bombardavimus žmonių lavonus kariškiai jų namiškiams pardavinėja už JAV dolerius. Grozne oficialiai nebeliko čečėnų kalbos. Nors 1993 metų šalies konstitucija įteisino rusų ir čečėnų kalbas kaip lygiavertes, ir televizijoje, ir universitete, ir pedagoginiame institute – tik rusų kalba.

Šituos faktus pateikė Čečėnijos Respublikos Ičkerijos atstovė Baltijos valstybėse Aminat Saijeva, praėjusią savaitę kartu su kitais svečiais viešėjusi Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Ji pabrėžė, jog kalbėti apie Čečėniją trumpai – neįmanoma. Tuo įsitikino ir visi tie, kurie tą karštą vidurvasario popietę atėjo į biblioteką susitikti su šios tautos žmonėmis ir jų bičiuliais: žuvusio prezidento Džocharo Dudajevo žmona, profesionalia rusų dailininke, rašytoja ir poete Ala Dudajeva, čečėnų rašytojumi Deni Muchammad, nebe pirmajį kartą Ukmergėje viešinčia Aminat Saijeva. Juos į mūsų miestą palydėjo Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Endriukaitis ir visuomeninės organizacijos „SOS Vepriuose“ vadovas Romas Petras Šaulys.

Šiam susitikimui buvo pradėta ruoštis dar pavasarį, pasirodžius Alos Dudajevos Vilniuje lietuvių kalba išleistai knygai „Laisvės riteris“ apie legendinį Čečėnijos prezidentą, pirmąjį šios tautos generolą Džocharą Dudajevą. Norėjome kartu su knygos pristatymu surengti ir šios autorės tapybos darbų parodą. Tačiau Alos Dudajevos paveikslai šiuo metu Turkijoje, kur su šeima gyvena gimtinę palikusi jos dukra, ir ne taip paprasta juos atgabenti į Lietuvą. Tačiau viešnia ukmergiškiams pažadėjo – rudenį ji būtinai atveš mums savo darbų parodą.Kol kas jos kūrinius galima pamatyti knygoje „Laisvės riteris“.

O renginio metu bibliotekos salėje buvo eksponuojama vepriškio Romo Petro Šaulio fotografijų paroda „Mes su tavimi, Čečėnija!”, kurioje užfiksuotos šios tautos našlaičių viešnagės Lietuvoje, įvairių renginių, susitikimų akimirkos. Pasitikęs svečius R.P.Šaulys jiems pirmiausia ir parodė Veprių kraštą – visi drauge užsuko į miestelio muziejų, aplankė Kalvarijas, grožėjosi gamta, maudėsi ežere: moterys – Bėčių, vyrai – Veprių (pagal šios tautos papročius, atskirai vieni nuo kitų). Ir pietus savo namuose svečiams kartu su žmona Gražina surengė, iš anksto apgalvoję, kuo pakeisti įprastus mėsos patiekalus, kurių čečėnai nevalgo...

Ukmergiškiai labai šiltai sutiko svečius, įžengusius į bibliotekos salę – pagerbami juos, visi tyliai atsistojo. Šita šiluma, užuojauta, jaukumas jautėsi visą vakarą. Sujaudinta žmonių dėmesio, rodomos jai pagarbos, Ala Dudajeva ne kartą brauke nuo skruostų pasirodžiusias ašaras. Pasakodama apie savo knygą, ji prisiminė jaunystę, pirmąjį susitikimą su Džocharu Dudajevu, kuris sužavėjo ją savo rudomis, liepsnojančiomis ir visada liūdesio kupinomis akimis, tarsi, pasak jos, įkūnytas Artūro paveikslas iš garsiosios Lilianos Voinič knygos „Gylys“. Žmogiškas orumas, vyriška savigarba, sąžiningumas, drąsa, nepaprasta meilė ir ilgesys savam kraštui – apie šiuos savo vyro bruožus Ala kalbėjo taip, tarsi būtų tik prieš kelias valandas su juo išsiskyrusi, puikiai prisimindama kiekvieną jų bendravimo detalę, romantiškas smulkmenas. Daug kartų prezidentui pavyko išvengti jį persekiojančios mirties, ne vieną kartą jį yra išgelbėję ... paukščiai, tarsi specialiai tūpdavę jam po kojomis ir savo žaidimais, čirškėjimu kviesdavę trauktis kuo toliau nuo šios vietos, kurioje po keliolikos minučių nugriaudėdavo sprogimas. Ir tą nelemtą akimirką, pasakojo Ala, kai amerikiečių technikos dėka rusai susekė telefonu mūšio lauke kalbantį D.Dudajevą, ji buvo visiškai netoliese driokstelėjusio sprogimo...

Likti Čečėnijoje Alai nebuvo galima, politinį prieglobstį jai suteikė Lietuva. Šiuo metu ji su savo dviem sūnumis ir jų šeimomis gyvena Vilniuje. Pabėgėliu tapo ir rašytojas Deni Muchammad, šiandieną antruosius namus suradęs Kaune. Nelegaliai su kitais savo tautiečiais kirtęs mūsų valstybės sieną, jis buvo sulaikytas, pusantrų metu praleido kalėjime, visą savo liūdną ir tragišką likimą aprašęs knygoje „Vstrečia s djavolom“ („Susitikimas su velniu“). Jie pas tėvus užaugo trys broliai, kiekvienas iš jų užaugino po penkis savo vaikus, tačiau karas išblaškė buvusią gausią, gražią šeimą po visą pasaulį, o daugelio jau ir tarp gyvųjų nebėra. Nužudyti, išprotėję, atskirti nuo artimųjų. Abu Deni sūnūs buvo areštuoti, tačiau tėvui pavyko juos išpirkti už du tūkst. rublių ir slapta išsiųsti juos į Vokietiją. Jis pats dabar Kaune, žmona liko Grozne ir susitikti jiems kol kas nėra jokios galimybės.

Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Endriukaitis prisiminė, kaip Lietuvos Seime buvo įsteigta parlamentinė grupė Čečėnijai remti, kaip jos nariai ir šiandieną padeda čečėnų tautos žmonėms, kurių Lietuvoje šiuo metu yra apie 250 (40 proc. iš jų – vaikai). Europoje gyvena apie 50 tūkst. šios tautos atstovų, įsikūrusių Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Požiūris į čečėnų tautą, į jos naikinimą, sakė signataras, tai kiekvieno žmogaus dorovės, moralės, etikos, humanizmo vertinimo kriterijai. Kiek pats esi moralus ir humaniškas, taip vertini ir šios tautos genocidą. Rusai sunaikino šios tautos kultūrą, švietimą, ekonomiką, stengdamiesi sunaikinti ir pačią tautą. Todėl nieko keisto, kad praradę viską pasaulyje - namus, tėvus, vaikus, kitus artimuosius, vejami iš gimtinės ir žudomi, čečėnai ir nebemato kitos išeities, kaip tik griebtis keršto ir žūti pačiam. Neviltis čia seniai tapo daug didesnė už viltį ir norą gyventi. Todė, sakė Aminat Saijeva, ir rengiami teroristiniai aktai, išpuoliai, keršto akcijos. O ką čečėnams liko daryti?

Susitikime buvo daug žmonių, kurie norėjo išsakyti savo nuomonę, prieiti prie svečių, gauti jų autografą, pasišnekėti. Gydytojas Algimantas Vilimas prisiminė savo senelį, kuris jam, anūkui, sakydavo: drąsos reikia mokytis ne iš kazokų, o iš čečėnų... Vepriškis poetas Vincas Lukša paskyrė svečiams savo eilėraštį apie Čečėniją, ukmergiškis fotomenininkas Albinas Kuliešis padovanojo Alai Dudajevai spalvingą 2007 metų kalendorių su savo nuotraukomis, Romas Petras Šaulys – savo kūrybos darbus, žmonės iš salės dovanojo svečiams gėles...
Iki vėlumos trukęs susitikimas parodė, jog ukmergiškiai neabejingi šios tautos tragedijai ir mūsų krašte jos žmonės tikrai turi nuoširdžių, juos užjaučiančių ir suprantančių, padėti pasiryžusių bičiulių.

Rasa Griškevičienė


Albino KULIEŠIO nuotraukoje: knygos „Laisvės riteris“ autorė Ala Dudajeva.