Lietuvos viešosios biliotekos

Vilniaus miesto bibliotekininkai ne vien gyvai “sukasi” aptarnaudami įvairių rūšių bibliotekose savo skaitytojus, kaupdami kraštotyrinę bei etnografinė literatūrą, sudarydami šiomis temomis kartotekas, bet ir patys aktyviai dalyvauja įvairiausiuose kraštotyrinio bei etnografinio pobūdžio renginiuose, domisi senosiomis mūsų liaudies tradicijomis, buities kultūra, papročiais. Viena iš tokių, plačiausiai tarp šio miesto bibliotekų darbuotojų paplitusių savotiškų liaudies tradicijų ir etninės saviraiškos formų, pastaruoju metu tapo Žiemos palydų šventės – vadinamosios Užgavėnės.

Vos paskelbus Lietuvos respublikos nepriklausomybę, gražią iniciatyvą, atgaivindami mieste pokario laikmečiu šiek tiek primirštas, o neretai – daugelio valdininkų ir sąmoningai nutylimas ar net draudžiamas, lietuvių liaudies išpuoselėtas, žaismingas ir teatralizuotas Užgavėnių šventes, parodė dvi Lietuvos sostinės bibliotekos. Tai – Vilniaus apskrities viešoji Adomo Mickevičiaus biblioteka (VAVB) ir Lietuvos technikos biblioteka (LTB).

Šių bibliotekų darbuotojai, rengdami tokias šventes ir populiarindami jų papročius, tokius, kaip Morės deginimas, Kanapinio ir Lašininio kovos, važinėjimasis rogutėmis ar voliojimasis sniege, kad derlius būtų gausesnis, blynų vaišės ir kitus, parodė daug kūrybiškumo, išradingumo ir organizacinių sugebėjimų. Maža to, patys linksmindamiesi ir linksmindami kitus (kas galėtų nesidžiaugti kalendoriniu žiemos virsmu ir pavasario atėjimu?!), siekdami didesnio žaismingumo ir ieškodami dar gilesnių pavasario pajautos įspūdžių, savo Užgavėnių šventes jie ėmė turtinti naujais, pačių sugalvotais elementais, kurti naujas, savo sumanytas tradicijas.

Iš pradžių VAVB darbuotojai savo Užgavėnių šventę vadino labai romantiškai – “Žiema, žiema, bėk iš kiemo!..” Pirmosios Žiemos palydos bibliotekos kiemelyje buvo surengtos 1993 metų pradžioje. O šiemet jos čia šurmuliavo jau keturioliktąjį kartą. Per tą laiką šventė tapo malonia ir visų bibliotekos darbuotojų laukiama pramoga. Nepaisant to, jos organizatoriai vis ieškojo būdų, kaip šį renginį paįvairinti, pagražinti, kaip jį padaryti dar įspūdingesniu ir patrauklesniu. Pastangos davė gražių vaisių. Šventės ėmė laukti ne vien bibliotekininkai, bet ir daugelis Trakų gatvės gyventojų bei įstaigų darbuotojų.

Keletą metų į šventę buvo kviečiami tik bibliotekos darbuotojai ir aktyvesni bibliotekos skaitytojai. Paskui dar kviesta po vieną kitą bibliotekininką iš kitų Vilniaus bibliotekų, palaikančių su VAVB glaudesnius ryšius.

– Informacija apie įdomų Užgavėnių renginį mūsų kiemelyje greitai pasklido visame senamiestyje. Kai kurie kaimyninių įstaigų ir firmų darbuotojai patys ėmė teirautis, kodėl į Žiemos palydų šventę nekviečiame jų? – pasakoja bibliotekos direktorius Algis Petras Zurlys. – Tad 2001 m. švęsti Užgavėnių pakvietėme ir daugelio Trakų gatvės įstaigų darbuotojus, Salomėjos Nėries gimnazijos vyresniųjų klasių moksleivius, kurie dažnai dalyvaudavo mūsų bibliotekos literatūriniuose bei kituose knygų populiarinimo renginiuose, ir kitus svečius. Ir žinote, daugelis iš jų atėjo į šventę gerai pasiruošę – su kaukėmis, su blynais bei kitokiomis gerybėmis, o svarbiausia šventiškai nusiteikę. Vadinasi, žmonės buvo pasiilgę panašių – linksmų ir nevaržomų švenčių, patys norėjo jose dalyvauti...

2002-2005 m. bibliotekos kiemelyje rengiamos tradicinės Žiemos palydų šventės tapo dar skaitlingesnės. Tuo metu į “Siautulingas Užgavėnes”, kaip jas tada vadino patys renginio organizatoriai, jau buvo kviečiami visų Trakų gatvės įstaigų ir firmų darbuotojai, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojai, vyresniųjų ir pradinių klasių ir moksleiviai, o kartu su LBD – ir visų Vilniaus miesto bibliotekų senjorai. Itin gražią iniciatyvą čia parodė VAVB Skaityklų skyriaus vedėja Aldona Staškienė, prieš tai vykusiame suvažiavime išrinkta LBD Tarybos Senjorų grupės pirmininke. Nieko nelaukdama, į Žiemos palydų šventę savo džiaugsmais pasidalinti ji pasikvietė visus miesto bibliotekų senjorus. Beje, tuo metu atsisveikinti su žiema į kiemelį mielai rinkdavosi ir nemažai rašytojų, bibliotekos rėmėjų. Laikui bėgant šiuose renginiuose labai noriai pradėjo dalyvauti, kaip sakoma, “ir jaunas, ir senas”.

Nuolat buvo tobulinamas šventės scenarijus. Marga publika gerai derinosi prie dar margesnio kaukių parado, nes visi kviestieji šventės dalyviai privalėjo būti su kaukėmis. Tokia buvo tradicija. Kai kurie jų į Žiemos palydų šventę neretai ateidavo jau prasidėjus šurmuliui, organizuotai, su savomis, o kartais – netgi teminėmis kaukėmis. Tokiais atvejais tarp susirinkusiųjų ir atvykėlių užsimegzdavo linksmas dialogas. Renginius ypač pagyvindavo organizuoti čigonų, muzikantų, plėšikų, piratų ir kitų persirengėlių grupių pasirodymai.

Vis dėlto kiekvienoje Žiemos palydų šventėje visuomet buvo prisilaikoma senųjų papročių, ir todėl visuomet čia vyraudavo senovinės, lietuvių liaudies pamėgtos, giliai jų sąmonėje įsitvirtinusios tradicinės kaukės. Tai – ir Morė, ir Kanapinis su Lašininiu, ir čigonai, ir plėšikai, ir velniai, ir laužo deginimas, ir kitos.
Vis dėlto, greta minėtų, neretai ėmė rastis ir naujų veikėjų, nes išradingumo ir fantazijos bibliotekininkams tikrai nestigo. Taip šalia tradicinių herojų, kiemelyje ėmė šurmuliuoti ir kilmingos Renesanso damos, ir naujausi visuomenės veikėjai, ir madų demonstruotojos, ir meilės reikalų tvarkytojai – amūrai, ir piratai, ir vargšai, ir burtininkai, ir senjorų sveikata besirūpinantys medicinos profesoriai, nešini receptais bei vaistais, ir daug kitų. Sunku dabar juos visus ir beprisiminti. O ir suskaičiuoti bendrame siautulyje būtų nelengva – juk visi juda, kruta, šoka, trypia, žiemą bara... Ir juda “ne valdiškai, bet iš dūšios”, tarsi užprogramuoti!

O po keleto metų VAVB ir LTB Žiemos palydų šventės dalyvius nustebino iki tol čia visai neregėti veikėjai. Tai – įvairūs gyvulėliai, paukščiai, ropliai bei kiti gyvūnai, kurie pagal Rytų šalių horoskopus globoja, įtakoja ar valdo jiems priskirtus metus. Taip VAVB šventėse kasmet į bendrą šurmulį ėmė įsijungti dar po vieną specialią – arklio, gaidžio, šuns, gyvatės ar kitą kaukę, o LTB šventėje retsykiais ėmė dalyvauti netgi patys gyvūnai.

Nepaisant viso to, Morės ir kiti žiemos simboliai bei jų etnografinė prasmė šventėse visuomet išliko reikšmingiausi ir niekuo nepakeičiami. Dėl to, kiekvienais metais pačiame visuotino siautulio centre, kiemelių viduryje stovi Nelaboji žiemos dvasia – Morė ir paruoštas laužas. Kaip ir dera pirmajai damai, ji papuošta margais ir spalvingais apdarėliais, laiko aukštai, netgi didingai, iškėlusi galvą ir, rodos, visai abejingai išgyvena paskutiniąsias savo būties akimirkas. Kažkodėl niekas jos negaili. Gal todėl, kad žiema jau visiems įgrisusi, visi veržiasi į pavasarį, į amžinąjį gamtos ir dvasios atgimimą... O kiemuose – šurmulys ir triukšmas, kaip geroje kaimo gegužinėje! Vieną po kitos įvairias melodijas vingiuoja dainininkai ir trenkia muzikantai, šoka trypia jaunimas, rateliu sukasi persirengėliai, blynais vaišinasi ir šnekučiuojasi senjorai.

Paskui ateina Morės eilė. Iš pradžių laužo liepsna lėtai ir bailiai laižo jos apdarėlius, o paskui sušvinta akinančiu burtininko fakelu ir krenta ji ant kiemo grindinio... Turbūt taip gamtoje verčiasi ir metų laikai, kai žiema labai nenoriai užleidžia savo vietą gyvenimo kelionę mūsų planetoje pradedančiam pavasariui...

Laužo dūmai lėtai pakyla, skirstosi virš namų stogų ir dingsta dausose. Morės pelenus išpusto vėjas. Šurmulys bibliotekų kiemeliuose mažėja, o paskui, nežymiai ima retėti dalyvių būrys. ir Pagaliau vakaro miglose, lėtai savo sparnu dengiančiose miestą, siaurose gatvelėse ištirpsta ir paskutiniai persirengėliai. Metas –žiema išvaryta, prieš akis – artėjančio pavasario ir vasaros linksmybės...

Taip, daug metų savo šventes rengė VAVB ir LTB darbuotojai. Būta ir kai kurių tų švenčių savitumų. Pavyzdžiui, į Žiemos palydas LTB kiemelyje, šalia kaukių šėlsmo, blynų valgymo, pasisvaidymo sniegu ir Mores deginimo, neretai įsijungdavo klajojančių muzikantų grupės, kalvystės meistrai ar kiti amatininkai. Kartais būdavo apžiūrimos ir nujos parodos, pasivaišinama karšto vyno taure. Apskritai, LTB Užgavėnes taip pat visada būdavo labai linksmos ir išradingos. Tai žino visi miesto bibliotekininkai ir bibliotekos kaimynai. Būdavo net įdomu, kaip pavyksta visa tai suorganizuoti, tokį didelį šurmulį sukelti? To paklaustas LTB direktorius Kazys Mackevičius tik gudriai nusišypso:

– Tiek metų šventes rengėme... Tik pabandyk neorganizuot! Žinai kokį šurmulį darbuotojai sukeltų? Tai ne vien pramoga, tai ir atokvėpio valandėlė. O šiaip, viską daro jie patys...

Taigi, dešimt metų taip ir buvo švenčiamos bibliotekose Užgavėnės: VAVB Žiemos palydos vyko sau, o – LTB – sau. 2003 m. šventės programa buvo papildyta ir gerokai pakeista. Tais metais pirmąjį kartą Žiemos palydų šventė galingu sriautu išsiveržė VAVB kiemelio ir nuvilnijo per Senamiestį. O buvo taip. Kaukėti šventės dalyviai, atlikę VAVB kiemelyje visa tai, ką ir privalėjo, gan entuziastingai – su dainomis ir muzikantais, rogutėmis, barškalais ir plakatais patraukė Vilniaus senamiesčio gatvelėmis į LTB kiemelį. Čia, kaip ir buvo sutarta, žygeivių laukė minėtos bibliotekos darbuotojai, skaitytojai, svečiai ir kiti šventės dalyviai. Malonus susitikimas, bendras klegesys, rateliai, prakalbos, muzika, dainos, karštas vynas ir t.t. ir t.t. Taip ir prasidėjo. Naujovė visiems patiko, tad nuotaikingos persirengėlių eitynės į LTB kiemelį vyko trejus metus – imtinai iki 2005 m.

Šiemet šventės scenarijus dar kartą buvo papildytas, todėl ir Užgavės išsiskyrė nuo ankstesniųjų. Gražią iniciatyvą šį kartą parodė iki tol buvę aktyvūs bibliotekų švenčių dalyviai – Vilniaus Salomėjos Neries gimnazijos mokytojai ir mokiniai, parengę specialią programą “Užgavėnių šėlsmas senamiesčio kiemeliuose”. Tam, rodos, sėkmingai buvo panaudota per daugelį metų sukaupta VAVB ir LTB švenčių rengimo kiemeliuose ir bibliotekų darbuotojų eitynių senamiesčio gatvelėmis pas kolegas patirtis. Šį kartą žymiai pailgintas buvo Senamiestyje persirengėlių eitynių kelias, o šventei – pasirinkta daugiau kiemelių. Juose, kaip ir anksčiau, turėjo vykti Žiemos palydų šurmulys ir liepsnoti Morė.

Užgavėnės VAVB, LTB ir kituose, į programą patekusiuose kiemeliuose šiemet prasidėjo vasario 28 d. 15 val. Iš pradžių viskas čia vyko pagal ankstesnę Žiemos palydų tradiciją, o VAVB ir LTB, sakytume, įprastine tvarka. Apie tai jau pasakojome. Nauja buvo tai, kad visi kiemeliai, kuriuose vyko šventės, gavo labai romantiškus pavadinimus. Be to, prasidėjus Žiemos palydų šventei, iš Vilniaus mokytojų namų išvyko 10 kaukėtų persirengėlių su tradicinėmis Užgavėnių kaukėmis ir degančiais fakelais, lydimi įmantriai papuoštame vežime muzikantų ir trijų raitininkų. Keldami gatvėje šventinį triukšmą, jie pasuko tiesiai į „Čigonų laužo kiemą“ (taip šį kartą buvo pavadintas LTB kiemelis), kur jau smarkavo ir ūžė čigonų būrys – pasipuošę kaukėmis bibliotekos darbuotojai, moksleiviai, kaimynai ir kt. Atvykėliai, pasakę stebuklingą slaptažodį: „Šalta žiema šalin eina, jau pavasaris ateina“, „susidraugavo“, iš fakelų padarė dirbtinį laužą. Kieme prasidėjo bendri žaidimai, dūkimai, gaudynės, gąsdinimai ir kitos išdaigos bei pramogos. Paskui visi rateliu apsupo laužą, pašoko, padainavo ir, išviję žiemą, išžygiavo tęsti linksmybių toliau.

Senamiesčio gatvelėmis su muzika ir trenksmais dabar į „Velnio ašarų draustinį“(VAVB kiemelį) vežime vėl keliauja muzikantai, įkandin jų joja raitėliai, traukia kaukėti persirengėliai. Atvykėlius čia pasitinka jau gerokai įsilinksminę, vietiniai žiemos varytojai – VAVB darbuotojai, skaitytojai, S. Neries moksleiviai, tarp kurių itin daug velnių prisiveisę. Ir tai suprantama, čia jų kiemelis, čia iš jų ašarų prisunkti, pelkių uogelėmis pagardinti gėrimai, čia jų alaus katilas, ir muzika sava. Linksmos tų velnių ašaros! O ir linksmintis velniai moka!

Atvykėliai velniams net paradą surengia – save rodo ir į kitus žvalgosi: ratais aplink kiemą darda vežime muzikantai, šuoliuoja raiteliai, o paskui drąsesnieji atvykėliai ir velnio ašarų paragauja. Iki valiai pašokę ir patrypę aplink liepsnojančią Morę, persirengėliai maloniai atsisveikina ir traukia toliau...

Dabar būriu jie klega – į „Raganų puotos kiemą“ (Taip pavadintas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelis). Čia prie čigonų ir velnių prisijungia šmaikščių raganaičių ir raganų būrys. Tai – jų karalija! Ir vėl vos ne valandą trunkąs susipažinimas, paradas, rateliai, raganų puota, liepsnojantis laužas, išdaigos...

Pagaliau, vežimas su muzikantais, raitėliai ir būrys persirengėlių suka iš kiemo link S. Neries gimnazijos skverelio ir pakeliui, senamiesčio gatvelėse sukelia iki tol neregėtą „Baubų gausmą“. Paskui, šiek tiek atsikvėpusi, svita traukia link Vilniaus mokytojų namų, kurių kiemelyje vakarėjant prasideda baigiamoji 2006 m. Žiemos išvarymo dalis – „Didysis Užgavėnių šėliojimas“. Šalia liaudiškų išdaigų ir žaidimų, čia vyksta ir didelis koncertas, kuriame dalyvauja daug žymių muzikantų ir dainininkų. Tai – folkloro ansamblis „Krivūlė“, „Dzūkai“, „Tyklė“ ir kt. Paskutiniam žiemos varymo akordui vadovauja du žymiausi renginių vedėjai: Veronika Povilionienė ir Juozas Žitkauskas.

Ilgai kiemelyje aidėjo dainos ir muzika, vilnijo pokalbių nuotrupos, sklido jaunimo krykštavimai ir duslus minios gaudesys. Paskui ši nuostabi šventė, kaip ir daugelis kitų malonių dalykų gyvenime, nelauktai baigėsi. Jos dalyviai lėtai išsiskirstė, Žiema iš Vilniaus senamiesčio pasitraukė, o atmintyje liko šurmulys ir malonių šventės akimirkų prisiminimai. Atsisveikindami su paskutiniąja kalendorine žiemos diena, VAVB ir LTB bibliotekininkai, S. Nėries gimnazijos mokytojai ir moksleiviai, Mokytojų namų, Teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojai vilniečiams padovanojo labai įspūdingą renginį ir puikią, pavasariu atmieštą nuotaiką...

Paskui aušo kitas, naujos dienos saulėtas rytas. Tai buvo rytas, kai lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio žodžiais, “Jau Saulelė vėl atkopdama budino svietą...”.

Rimantas Vyturys [Vytautas Rimša]
2006 04 24
Paskelbta: Tarp knygų. – 2006, nr. 3, p. 43-44