Lietuvos viešosios biliotekos

Nacionalinę bibliotekų savaitę skambiu pavadinimu "Pažink! Skaityk! Mėgaukis!" Vilniaus miesto centrinės bibliotekos vaikų bibliotekoje "Saulutė" pradėjo Nijolės ir Vitalijaus Mazūrų teatro "Paršiukas Ikaras" spektaklis "Šeivamedžio močiutė" pagal H. Ch. Anderseną. Bibliotekos skaitykla virto teatru su žiūrovų sale ir tikra scena su atitraukiama uždanga, V.A. Mocarto muzika, apšvietimu ir specialiaisiais efektais...Vaikai įdėmiai stebėjo, kaip aktorė iš laikraščio lapų karpė ir "iš nieko" kūrė vis kitokius lėlių personažus. Neskubėdama ji demonstravo, ką galima su tomis lėlytėmis padaryti, pasakojo įvairias istorijas, nutikusias sukurtiems personažams: popieriniai vaikai įkrito į balą, kad nesusirgtų, jiems reikėjo išvirti šeivamedžio arbatos, pasekti pasakų... Vaizdai scenoje keitė vienas kitą: iš kelių kaladėlių buvo sukurta ir bažnyčia,ir paslaptingo miesto namai ir traukinys... Vaikai įdėmiai stebėjo veikėjų nuotykius menamose kelionėse, bendravo su aktore. Vieną akimirką jie sėdėjo susimąstę ir tylūs, o kitą - kvatojo iš lėlių krečiamų išdaigų...

 

Po spektaklio vaikams rūpėjo viskas. Jie dailininko klausinėjo iš kur scenoje rūko dūmai? Kaip lėlytės judėjo? Kaip ir iš kur vanduo bėgo? Vitalijus Mazūras kantriai atsakinėjo i visus vaikų klausimus. Patenkinę smalsumą, vaikai čiupo į rankas žirkles ir popierių. Jų laukė ne mažiau įdomus užsiėmimas: Vitalijus Mazūras mažiesiems žiūrovams vedė karpymo pamokėlę. Vaikai atidžiai stebėjo, ką dailininkas rodė, ir klausė, ką jis pasakojo. Visi kartu lankstė popierių, karpė ir pirmasis pasakų personažas, gimęs vaikų rankose, buvo gražuolė gulbė...

 

Po to pasipylė "užsakymai": iškirpkim ežiuką, arklį, raitelį, gėlę, kačiuką, kiškį...Atrodė ir galo nebus. Nors ir stalai ir grindys jau buvo padengti iškarpyto popieriaus likučiais, vaikai norėjo vis naujų ir naujų pasakų herojų. Bet paprastai kažkada baigiasi net ir tai, kas gražu ir įdomu... Baigėsi ir mūsų susitikimas, o Pr. Mašioto mokyklos antrokėliai grįžo į mokyklą nešini savo iškarpytais ir dailininko padovanotais pasakų veikėjais. Gal daugeliui vaikučių ši "rimta" karpymo pamokėlė buvo pirmoji, bet, stebint jų iš smalsumo žibančias akeles, tikrai ne paskutinė.
Balandžio 25 dieną nuo pat ryto bibliotekoje "Saulutė" klegėjo darželinukai.

 

Parodyti ko išmoko, bendraamžiams iš lopšelio – darželio "Smalsučiai" atvyko lopšelio – darželio "Žirmūnėliai" auklėtiniai. Mažieji artistai šoko ir dainavo. Šaunus jų pasirodymas sulaukė karštų žiūrovų katučių. Po koncerto buvo sudarytos dvi komandos: "Žirmūnėliai" ir "Smalsučiai", kurios rungėsi viktorinoje "Ar gerai pažįsti mylimiausių pasakų herojus?". Pagal bibliotekos darbuotojų skaitomas ištraukas ir rodomas pasakų iliustracijas, vaikai spėliojo pasakų pavadinimus, personažų vardus. Abi komandos puikiai susidorojo su užduotimis ir už tai bliotekos darbuotojų buvo apdovanotos saldainiais ir lavinamaisiais žaidimais. Po viktorinos vaikai susidomėję vartė knygutes, surinktas parodėlėje "Pasakų herojai", domėjosi jiems skirtais žurnalais, pažintinėmis knygelėmis ir kompiuteriais, apžiūrėjo biblioteką. Daugelis vaikučių pažadėjo sugrįžti pas mus kartu su tėveliais ir pasiimti juos sudominusias knygas. Mes tikimės, kad taip ir bus, kad šis gražus bendradarbiavimas su lopšeliais – darželiais "Smalsučiai" ir "Žirmūnėliai" tęsis ir toliau.
Balandžio 26 dieną bibliotekoje svečiavosi dailininkė ir rašytoja Sigutė Ach. Susitikti su nuotaikingų atvirukų ir reprodukcijų, linksmų ir romantiškų iliustracijų autore atėjo Tuskulėnų vidurinės mokyklos trečiokai. Šie vaikai mokosi sustiprintos dailės, tad jiems susitikimas su dailininke buvo labai įdomus ir naudingas. Daugelis vaikų buvo matę ir skaitę leidyklos "Nieko Rimto" išleistas ir Sigutės Ach iliustruotas knygas, kiti galėjo jas apžiūrėti bibliotekos darbuotojų paruoštoje parodoje. Susitikimo metu Sigutė Ach vaikams papasakojo apie savo kūrybos pradžią. Apie atvirukus ir miniatiūrinius paveikslėlius su tekstu, apie paveikslėlius, kurie tarsi netelpa popieriaus lape, todėl tęsiami ir ant paveikslėlių rėmų.

 

Paveikslėliai ir atvirukai patiko žmonėms, nes jie nebuvo panašūs į anksčiau matytus, todėl vis daugėjo norinčių įsigyti Sigutės darbelių. Tada Sigutės draugui Arvydui kilo mintis įkurti leidyklą ir patiems leisti atvirukus ir reprodukcijas. Taip 2001 metais Vilniuje gimė maža leidykla "Nieko Rimto" linksmai nuteikianti ir savo pavadinimu ir simboliu – sparnuota karvute. Dailininkė pasakojo, kad leidyklos darbas, nepaisant nerimto pavadinimo, netgi labai rimtas. Jau 2002 metais buvo išleista pirmoji Sigutės Ach parašyta ir iliustruota knyga "Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir Angelo kelionė namo", pelniusi dailininkei pripažinimą ir tituluota gražiausia 2002 metų vaikų knyga. Vytauto V. Landsbergio parašyta ir Sigutės Ach iliustruota "Arklio Dominyko meilė" pripažinta geriausia 2004 metų knyga. Vytautas V. Landsbergis ir Sigutė Ach taip pat bendradarbiavo kuriant knygą "Pelytė Zita" ir "Berniukas ir žuvėdros". Sigutė papasakojo apie knygos "Arklio Dominyko meilė" kūrybos procesą: pirmiausiai Sigutė atidavė savo piešinius Vytautui V. Landsbergiui, o jis žiūrėdamas į piešinius kūrė. Kai knyga buvo parašyta, dailininkė ją skaitė ir kai kurias iliustracijas piešė pagal tai, ką įsivaizdavo skaitydama. Dar dvi leidyklos "Nieko Rimto" išleistos knygos gavo apdovanojimus: dailininko Kęstučio Kasparavičiaus parašyta ir iliustruota knyga "Kvailos istorijos", pasakojanti ne tiek apie žmonių sudaiktėjimą, kiek apie daiktų sužmogėjimą buvo pripažinta geriausia 2005 metų knyga.. H.Ch. Anderseno "Coliukė" , taip pat iliustruota dailininko Kęstučio Kasparavičiaus – gražiausia 2005 metų knyga. Tai, kad tik penktus metus gyvuojančios leidyklos leidiniai yra pastebėti ir įvertinti, taip pat rodo rimtą "Nieko Rimto" požiūrį į vaikų lektūrą ir į jaunuosius skaitytojus. Baigiantis susitikimui, Sigutė palinkėjo susirinkusiems vaikams nebijoti svajoti, kurti, fantazuoti, savo vaizduotėje piešti knygų tęsinius ir herojų paveikslus. Tam reikia labai nedaug: nesėdėti ištisas valandas prie kompiuterio ar televizoriaus, o daugiau skaityti, mąstyti, nebijoti likti tyloje ir vienumoje, stebėti bundančią gamtą ir žvaigdėtą dangų karštą vasaros naktį kaime.

 

Po renginio moksleiviai apžiūrėjo dailininkės atsineštas knygas ir kompaktinius diskus, susipažino su biblioteka, jos skyriais ir veikla.
Balandžio 27 dieną susitikti su mažaisiais skaitytojais pakvietėme žurnalo "Lututė" leidėjus. Į susitikimą atvyko leidyklos direktorė Lina Snitkienė. Viešnia atsivežė leidyklos išleistų knygų, lankstinukų, atvirukų, žinynų, turistinės literatūros ir žurnalų suaugusiems ir vaikams. Tame tarpe puikų žurnalą vaikams apie gamtą "Lututė". Šis žurnalas puikiai pritaikytas jaunesniųjų skaitytojų poreikiams, informatyvus, suprantamai parašytas, pilnas puikių nuotraukų, piešinių ir užduočių. Tačiau juo domisi ne tik vaikai, bet ir tėveliai, ieškantys atsakymų į vaikų klausimus apie gamtą, taip pat pradinių klasių mokytojai, bibliotekininkės. Literatūra apie gamtą, žvėrelius, jų gyvenimą ir nuotykius visada buvo ir yra vaikų mėgstama. Tad ir į susitikimą atėję vaikai susidomėję klausėsi viešnios pasakojamų istorijų apie tai, kaip ji tapo gamtininke ir žurnaliste, kaip buvo renkamas pavadinimas leidyklai ir žurnaliukui ir kas ta lututė yra.
Vaikams buvo smalsu išgirsti, kad viešnios balkone per žiemą miegojo sužeistas ir išslaugytas ežiukas. Ne vienas vaikas nustebo, sužinojęs, kad ežiukui negalima duoti pieno, nes nuo jo vargšelis gali žūti. O koks buvo jų nustebimas, kai viešnia papasakojo, kaip ežiukas atstatęs spygliukus šoka gintis nuo savo "skriaudėjo".

 

Vaikai sužinojo, kad fotografai iškeliavę paveiksluoti žvėrelių žurnalo puslapiams, ne vieną parą praleidžia pasaloje "medžiodami" gerus kadrus. Ponia Lina yra didelė gamtos mylėtoja. Jos namuose pastoviai gyvena išgelbėti ir išslaugyti gyvūnai. Jų vienu metu yra buvę net dešimt. Viešnia rašo ne tik straipsnius žurnalams "Lututė" ir "Žurnalas apie gamtą", bet ir knygeles apie gamtą mažiesiems skaitytojams, ("Gamtos pasakaitės" ir kt.). Dar ponia Lina turi vieną Dievo dovaną: ji nuostabiai bendrauja su vaikais. Auditorijos klausimų atsargos neišseko iki susitikimo pabaigos, nes kiekvienas turėjo, ką papasakoti viešniai ir ko jos paklausti. Vaikai klausinėjo apie gyvates, kormoranus, bebrus, kačiukus ir šuniukus, pasakojo netgi apie namie laikomą iguaną... Daugybė klausimų dar liko neatsakyta. Bet dėl to niekas nenuliūdo, nes palikome juos kitiems susitikimams, į kuriuos ponia Lina Snitkienė maloniai sutiko atvykti. Susitikimo pabaigoje viešnia padėkojo vaikams už aktyvumą, įteikė leidyklos išleistus skirtukus ir kalendoriukus su žvėrelių nuotraukomis ir paprašė rašyti žurnalui "Lututė" laiškus su pasiūlymais ir klausimais.

 

Mes su malonumu dar ne kartą lauksime ponios Linos bibliotekoje "Saulutė". Nes kiekvienas toks susitikimas su vaikais, nuoširdus pokalbis apie gamtą, gyvūnus, jų globą pasėja vaikų širdelėse gėrio sėklą, neleidžiančią skriausti silpnesnių ir mažesnių mūsų draugų. Gal tada sumažės mūsų gatvėse benamių kačiukų ir šuniukų, su kuriais kažkas trumpai pažaidęs namuose jų atsikratė?...
Baigėsi Nacionalinė bibliotekų savaitė, baigėsi jai skirti renginiai, tikimės, kad kiekvienas susitikimas su rašytojais, aktoriais ar dailininkais paliko mūsų mažųjų skaitytojų atmintyje ir širdyse kažką gero ir malonaus. Savo skaitytojus mes kviečiame į biblioteką ne tik per Nacionalinę bibliotekų savaitę, jie čia laukiami kasdien.

RENATA LIPSKIENĖ
Vyr. bibliotekininkė
renatali@vcb.lt
tel. 8 5 273 0605