|
 |
2009-04-10 Unikaliuose kadruose – praskrendantys paukščiaiKlaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje kovo 30-ąją buvo atidaryta Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo skyriaus vedėjo Sauliaus Karaliaus fotografijų paroda „Kopgalio paukščiai“. Joje – trisdešimt unikalių fotografijų, kuriose užfiksuoti praskrendantys paukščiai. |
Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje kovo 30-ąją buvo atidaryta Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo skyriaus vedėjo Sauliaus Karaliaus fotografijų paroda „Kopgalio paukščiai“. Joje – trisdešimt unikalių fotografijų, kuriose užfiksuoti praskrendantys paukščiai.
Parodos autoriui pavyko net užfiksuoti naują Lietuvoje paukščių rūšį – skeltauodegį kirą. Pasisekė ir dienos šviesoje fotoobjektyvu pagauti paprastai tik naktimis medžiojantį mažąjį apuoką. Mažiausias nufotografuotas paukščiukas – vos penkis gramus sveriantis nykštukas, didžiausias – Lietuvos gražuolė gulbė nebylė.
Kopgalis, kaip ir sako pavadinimas, yra šiauriausias ir vėliausiai susiformavęs beveik šimtą kilometrų besidriekiančios Kuršių nerijos kopų galas, iš rytų skalaujamas gėlų Kuršių marių vandenų, o iš vakarų – Baltijos jūros. Dukart per metus Kopgalis tampa keliu šimtams tūkstančių paukščių, rudenį skubančių iš šiaurės į pietus, o pavasarį vėl grįžtančių priešinga kryptimi. Mažiems paukšteliams Kopgalis ir visa Kuršių nerija suteikia saugų koridorių jų nelengvoje ir pavojingoje kelionėje į tolimus kraštus.
- Paukščių migracija yra didingas ir jaudinantis reiškinys, - sako Saulius Karalius. - Traukiančių žąsų trikampiai ir ilgesingi gervių trimitai jau nuo seno yra tapę sezoninio virsmo simboliais. Būna dienų, kai pro Kopgalį nenutrūkstamu srautu praskrenda šimtai tūkstančių kikilių, alksninukų, nykštukų, zylių ir kitų smulkiųjų sparnuočių. Kopgalio pajūris atgyja nuo įvairių rūšių tilvikų, ančių, kirų ir žuvėdrų, daugelis kurių yra tolimosios tundros gyventojai ir Lietuvoje neperi. Vietiniai paukšteliai pavasarį ir vasarą čia randa daug jaukių vietų sukti lizdui miške, krūmynuose ar kopose, todėl Kopgalio gamta suskamba įvairiabalsiu kikilių, devynbalsių, pečialindų, tošinukių, strazdų ir kitų giesmininkų choru.
Saulius Karalius paukščiais domėtis pradėjo dar studijų laikais. „Paukščius pažįstu geriau nei žuvis“, - juokauja biologas, vadovaujantis muziejaus Akvariumo skyriui. Saulius yra nepaprastas gamtininkas, o biologas-dailininkas, ne tik nuodugniai pažįstantis gamtos pasaulį, bet ir sugebantis jį detaliai tiksliai pavaizduoti savo piešiniuose. Jis iliustravo enciklopedinio pobūdžio leidinį „Lietuvos paukščiai“, jo piešiniai panaudoti knygose „Lietuvos drugiai“, „Estijos drugiai“ ir „Lietuvos fauna“. Ši patirtis atsispindi ir fotografijose, kurios pasižymi puikia kompozicija, sugebėjimu perteikti nuotaiką, subtilia gamtos detalių derme.
Parodos atidarymo metu autorius pasakojo apie ypatingą Kopgalio gamtą, atskleidė paukščių fotografavimo subtilybes, mielai atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus.
Rasa Zokaitytė
Kultūrinės veiklos vadybininkė
Parodos autoriui pavyko net užfiksuoti naują Lietuvoje paukščių rūšį – skeltauodegį kirą. Pasisekė ir dienos šviesoje fotoobjektyvu pagauti paprastai tik naktimis medžiojantį mažąjį apuoką. Mažiausias nufotografuotas paukščiukas – vos penkis gramus sveriantis nykštukas, didžiausias – Lietuvos gražuolė gulbė nebylė.
Kopgalis, kaip ir sako pavadinimas, yra šiauriausias ir vėliausiai susiformavęs beveik šimtą kilometrų besidriekiančios Kuršių nerijos kopų galas, iš rytų skalaujamas gėlų Kuršių marių vandenų, o iš vakarų – Baltijos jūros. Dukart per metus Kopgalis tampa keliu šimtams tūkstančių paukščių, rudenį skubančių iš šiaurės į pietus, o pavasarį vėl grįžtančių priešinga kryptimi. Mažiems paukšteliams Kopgalis ir visa Kuršių nerija suteikia saugų koridorių jų nelengvoje ir pavojingoje kelionėje į tolimus kraštus.
- Paukščių migracija yra didingas ir jaudinantis reiškinys, - sako Saulius Karalius. - Traukiančių žąsų trikampiai ir ilgesingi gervių trimitai jau nuo seno yra tapę sezoninio virsmo simboliais. Būna dienų, kai pro Kopgalį nenutrūkstamu srautu praskrenda šimtai tūkstančių kikilių, alksninukų, nykštukų, zylių ir kitų smulkiųjų sparnuočių. Kopgalio pajūris atgyja nuo įvairių rūšių tilvikų, ančių, kirų ir žuvėdrų, daugelis kurių yra tolimosios tundros gyventojai ir Lietuvoje neperi. Vietiniai paukšteliai pavasarį ir vasarą čia randa daug jaukių vietų sukti lizdui miške, krūmynuose ar kopose, todėl Kopgalio gamta suskamba įvairiabalsiu kikilių, devynbalsių, pečialindų, tošinukių, strazdų ir kitų giesmininkų choru.
Saulius Karalius paukščiais domėtis pradėjo dar studijų laikais. „Paukščius pažįstu geriau nei žuvis“, - juokauja biologas, vadovaujantis muziejaus Akvariumo skyriui. Saulius yra nepaprastas gamtininkas, o biologas-dailininkas, ne tik nuodugniai pažįstantis gamtos pasaulį, bet ir sugebantis jį detaliai tiksliai pavaizduoti savo piešiniuose. Jis iliustravo enciklopedinio pobūdžio leidinį „Lietuvos paukščiai“, jo piešiniai panaudoti knygose „Lietuvos drugiai“, „Estijos drugiai“ ir „Lietuvos fauna“. Ši patirtis atsispindi ir fotografijose, kurios pasižymi puikia kompozicija, sugebėjimu perteikti nuotaiką, subtilia gamtos detalių derme.
Parodos atidarymo metu autorius pasakojo apie ypatingą Kopgalio gamtą, atskleidė paukščių fotografavimo subtilybes, mielai atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus.
Rasa Zokaitytė
Kultūrinės veiklos vadybininkė
|
