Lietuvos viešosios biliotekos

Genocidu vadinamas ištisų gyventojų grupių naikinimas rasiniais, nacionaliniais arba religiniais motyvais. Pagal Ženevos konvenciją genocidas - tai planuoti veiksmai, skirti tam tikros tautos arba gyventojų grupės sunaikinimui įgyvendinti, naikinant kultūrą, finansinę ir politinę bazę, kad tam tikros grupės ilgainiui išnyktų. Genocido termino autorystė priklauso Raphaelui Lemkinui – 1933 metais apibrėžusiam sąvokos turinį ir 1943 m. sukūrusiam specialų terminą – „genocidas“ (gr. genos- giminė, lot. caedere – žudyti). Iki tol tikslaus teisinio termino nebuvo. Buvo įvardijami „nusikaltimai žmoniškumui“, nors jau buvo precedentų, kai buvo sunaikinamos ištisos žmonių grupės pagal vieną jungiantį požymį – tautybę (armėnų genocidas – iš 2 mln. armėnų buvo sunaikinta 1,5 mln.). XX amžiuje genocido aukomis tapo: tutsiai Ruandoje, musulmonai-Bosnijoje, armėnai – Osmanų imperijoje. Neabejotina, kad genocido bruožų būta ir kitose XX amžiaus masinėse tautų žudynėse. Masinis romų žudymas ir lenkų karininkų bei civilių gyventojų žudymai Katynėje Antrojo pasaulinio karo metais, Stalino sukeltas Holodomoras Ukrainoje. Visi šie makabriški XX amžiaus įvykiai laikytini genocido bruožų turinčiomis masinėmis žudynės.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos galerijoje pristatomos dvi parodos, kurias vienija šis baisus žodis – genocidas. Lietuvos armėnų sąjungos ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengta paroda „Armėnų genocidas. 1915 metai“, skirta armėnų tautos genocido 90-osioms metinėms atminti. Parodos koncepcijos ir tekstų autorius – rašytojas, Lietuvos armėnų sąjungos atsakingasis sekretorius Vahagnas Grigorianas, dizainerė – Skirmantė Vaitkevičiūtė. Dvylika parodos stendų pasakoja apie 1915–1916 m. Turkijos valdžios vykdytas vakarų Armėnijos, Kilikijos ir kitų Osmanų imperijos provincijų gyventojų armėnų masines žudynes bei deportacijas. Jų aukomis tapo 1 mln. 500 tūkst. žmonių. Priskaičiavus 1894–1896 m. sultono Abdulhamido išžudytus 300 tūkst., jaunaturkių partijos 1909 ir 1918 m. sunaikintus 90 tūkst. ir kemalistų 1919–1922 m. aukomis tapusius 200 tūkst. armėnų, šios tautos netektys per mažiau nei trisdešimt metų sudaro apie 2 mln. 100 tūkst. žmonių. Genocidas sunaikino ir trijų tūkstančių metų Armėnijos kultūrą. Iš Vakarų Armėnijos dingus armėnams, neliko ne tik pavadinimo, dingo ir jų miestai, bažnyčios, vienuolynai, mokyklos ir bibliotekos. Įtaigiu tekstu ir meninėmis priemonėmis parodoje nuosekliai bei santūriai pasakojama Osmanų imperijos pavergtos armėnų tautos tragedija.

Šiuo metu oficialiai Armėnų genocidą pripažinę: Nuolatinis Žmogaus Teisių Teismas (1984), JTO Žmogaus teisių pakomisė (1985), Europos Parlamentas (1987), Prancūzija, Urugvajus, Argentina, Kanada, Graikija, Švedija, Belgija, Olandija, Slovakija, Lenkija ir kitos šalys.

Antroji paroda „Katynės žudynės“ parengta Tautos atminties instituto Lenkijoje bei Lenkų instituto Vilniuje pristato tiesą apie Katynės žudynes. Katynės žudynės - tai daugiau nei 14 tūkstančių lenkų karo belaisvių ir beveik 7 su puse tūkstančio civilių kalinių (iš viso daugiau nei 21 tūkstančio žmonių) žudynės, įvykdytos 1940 m. pavasarį aukščiausios Sovietų socialistinių respublikų sąjungos (SSRS) valdžios nurodymu. Už šį nusikaltimą atsakomybė tenka sovietų valstybei ir jos valstybiniams ir partiniams veikėjams. Žudynių pavadinimas kilęs iš vietovės Katynės, esančios netoli Smolensko, pavadinimo; čia surasti pirmieji nužudytųjų palaikai. Nusikaltimo aukomis tapo beginkliai karo belaisviai, kuriuos žudyti draudė tarptautinė teisė. Be to civiliai kaliniai nepadarė jokio nusikaltimo Sovietų sąjungos atžvilgiu, todėl jų pasmerkimas mirti buvo neteisėtas ir nusikalstamas. Parodoje, remiantis istorine medžiaga, atsakoma į klausimą - „Koks nusikaltimas yra Katynės žudynės?“

Abi parodos ne tik estetiškai parengtos, informatyvios, bet ir padeda formuoti empatiją aukoms, suvokti kaip svarbu išsaugoti atminimą apie išgyvenimus, suvokti kokį pavojų kelia šiuo metu egzistuojančios antisemitizmo, ksenofobijos ir nepakantumo formos, formuoti pagarbų požiūrį į žmogaus teises, suvokti kiekvieno žmogaus pilietinę atsakomybę demokratinėje visuomenėje.

Parengė Meno centro vedėja Laima Naujokienė