|
 |
2010-04-07 Per Keliuotiškas Juozines prakalbinta kraštietės knygaRokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka tęsia tradiciją kasmet kultūriniu renginiu paminėti Juozines – Juozo Keliuočio vardines, kurios, jam gyvam esant, vykdavo jo namuose, kur rinkdavosi bičiuliai ir bendraminčiai. |
Pristatydama renginį bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė paminėjo Rokiškyje vykusių Juozinių šventes, per kurias vyko diskusijos meno ir kultūros klausimais, vaidinti spektakliai, rengti koncertai, parodų ir filosofinio ese pristatymai.
Šiemet, kovo 18d., Juozinių išvakarėse, savo gimtinėje viešėjo kraštietė rašytoja, žurnalistė Elena Kurklietytė. Kartu su ja svečiavosi prozininkas Vytautas Bubnys ir aktorė Gražina Urbonaitė.
Bibliotekoje vyko trečiosios E.Kurklietytės knygos „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“ pristatymas. Į J. Keliuočio pamėgtą klasikinės muzikos pasaulį įtraukė renginio pradžioje klasikos kūrinius atlikusių Rokiškio muzikos mokyklos mokytojų ir auklėtinių muzikavimas. Kerėjo kuriama mistinė garsų simfonija: nuo lietuviškų kanklių melodijų, smuikų griežimo, akordeonų virkavimo ir pianino skambesio pritarimo. Garsų pripildytoje erdvėje vėrėsi E.Kurklietytės kūrybos mįslė. Ją atskleisti padėjo kūrinio autorę kalbinęs rašytojas Vytautas Bubnys ir labai jaudinančiai gyvai aktorės Gražinos Urbonaitės skaitomos romano ištraukos.
Prieš pora metų vieno susitikimo metu E.Kurklietytė užsiminė apie pradėtą rašyti knygą, kuriai gimti impulsą davė tikras atsitikimas, mistinis, pelkėje regėtas vaizdinys. Mitas apie laumes pažadino rašytojos kūrybinę vaizduotę. Naujajame romane menama mįslė paralelinio pasaulio, kurį teko akies krašteliu pamatyti, bet kurio neįmanoma paaiškinti. E.Kurklietytė veda skaitytoją mito keliais, klaidindama jo spąstuose it pelkės raistuose, stebindama ypatingai vaizdingu ir turtingu kalbos lobynu, verpdama gilios praeities ir dabarties pasaulius į vieną – Amžinybę, Laiką, kuris „nei bėga, nei švilpia, kurio saujoje nesugniauši“. Knygoje kalbama apie moterų gyvenimus ir likimus. Autorei rūpi, kokia šiandieninė moteris: kiek ji pasikeitė per tūkstantmečius, ar ji išlaikiusi dar savyje prigimtinį moters intuityvumą, laukiniškumą, suprantamą kaip išdidžią laisvos asmenybės dvasią, sakralumą, laumiškumą, siejamą su pagarba gamtai, tradicijoms, kūrybiškumui. Bandydama rasti atsakymus, vesdama per veikėjų gyvenimus dviem siužetinėm linijom, autorė gretina, verpia ir pina praeitį, dabartį ir ateitį. Aprašomas gyvenimas neplaukia paviršiumi, jis neria į gelmę, gramzdina gilyn į žmogaus vidinio pasaulio pažinimą, supa „jausmų sūpuoklėse tai aukštyn, ...tai žemyn...“. Traukia kaip greta knygos herojų alsuojanti Laumakių pelkė, gyva, atliepianti žmonių išgyvenimus, slepianti savyje tūkstantmečių praeities istorijas.
Kaip pastebėjo aktorė Gražina Urbonaitė, perskaičius knygą, palieka ilgesys, lydintis nuo pirmų knygos puslapių. Ilgesys kažko tikro, nesumeluoto ne tik kitiems, bet ir sau. Laisvės, laimės...amžinų žmogaus esybės vertybių ilgesys.
Elena Kurklietytė, su kiekviena knyga vis dar nustebinanti net savo vyrą, lietuvių prozos klasiką Vytautą Bubnį, prasitarusį, kad jis Elenos visapusiškai dar nepažįstąs, suvirpino kraštiečių širdis atvirumu ir nuoširdumu.
Daiva Vilkickienė
VB direktorės pavaduotoja
Šiemet, kovo 18d., Juozinių išvakarėse, savo gimtinėje viešėjo kraštietė rašytoja, žurnalistė Elena Kurklietytė. Kartu su ja svečiavosi prozininkas Vytautas Bubnys ir aktorė Gražina Urbonaitė.
Bibliotekoje vyko trečiosios E.Kurklietytės knygos „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“ pristatymas. Į J. Keliuočio pamėgtą klasikinės muzikos pasaulį įtraukė renginio pradžioje klasikos kūrinius atlikusių Rokiškio muzikos mokyklos mokytojų ir auklėtinių muzikavimas. Kerėjo kuriama mistinė garsų simfonija: nuo lietuviškų kanklių melodijų, smuikų griežimo, akordeonų virkavimo ir pianino skambesio pritarimo. Garsų pripildytoje erdvėje vėrėsi E.Kurklietytės kūrybos mįslė. Ją atskleisti padėjo kūrinio autorę kalbinęs rašytojas Vytautas Bubnys ir labai jaudinančiai gyvai aktorės Gražinos Urbonaitės skaitomos romano ištraukos.
Prieš pora metų vieno susitikimo metu E.Kurklietytė užsiminė apie pradėtą rašyti knygą, kuriai gimti impulsą davė tikras atsitikimas, mistinis, pelkėje regėtas vaizdinys. Mitas apie laumes pažadino rašytojos kūrybinę vaizduotę. Naujajame romane menama mįslė paralelinio pasaulio, kurį teko akies krašteliu pamatyti, bet kurio neįmanoma paaiškinti. E.Kurklietytė veda skaitytoją mito keliais, klaidindama jo spąstuose it pelkės raistuose, stebindama ypatingai vaizdingu ir turtingu kalbos lobynu, verpdama gilios praeities ir dabarties pasaulius į vieną – Amžinybę, Laiką, kuris „nei bėga, nei švilpia, kurio saujoje nesugniauši“. Knygoje kalbama apie moterų gyvenimus ir likimus. Autorei rūpi, kokia šiandieninė moteris: kiek ji pasikeitė per tūkstantmečius, ar ji išlaikiusi dar savyje prigimtinį moters intuityvumą, laukiniškumą, suprantamą kaip išdidžią laisvos asmenybės dvasią, sakralumą, laumiškumą, siejamą su pagarba gamtai, tradicijoms, kūrybiškumui. Bandydama rasti atsakymus, vesdama per veikėjų gyvenimus dviem siužetinėm linijom, autorė gretina, verpia ir pina praeitį, dabartį ir ateitį. Aprašomas gyvenimas neplaukia paviršiumi, jis neria į gelmę, gramzdina gilyn į žmogaus vidinio pasaulio pažinimą, supa „jausmų sūpuoklėse tai aukštyn, ...tai žemyn...“. Traukia kaip greta knygos herojų alsuojanti Laumakių pelkė, gyva, atliepianti žmonių išgyvenimus, slepianti savyje tūkstantmečių praeities istorijas.
Kaip pastebėjo aktorė Gražina Urbonaitė, perskaičius knygą, palieka ilgesys, lydintis nuo pirmų knygos puslapių. Ilgesys kažko tikro, nesumeluoto ne tik kitiems, bet ir sau. Laisvės, laimės...amžinų žmogaus esybės vertybių ilgesys.
Elena Kurklietytė, su kiekviena knyga vis dar nustebinanti net savo vyrą, lietuvių prozos klasiką Vytautą Bubnį, prasitarusį, kad jis Elenos visapusiškai dar nepažįstąs, suvirpino kraštiečių širdis atvirumu ir nuoširdumu.
Daiva Vilkickienė
VB direktorės pavaduotoja
